Vyskupas Kazimieras Paltarokas
(1875 – 1958)

Kazimieras PALTAROKAS gimė 1875 m. spalio 22 d. Gailionių km., Linkuvos parapijoje, Šiaulių rajone. Tėvai buvo kaimo šviesuoliai ir troško, kad sūnus “išeitų į mokslus”. Mokėsi Joniškėlio pradžios mokykloje. Baigęs Mintaujos gimnaziją, įstojo į Kauno kunigų seminariją. Vėliau studijavo Petrapilio dvasinėje akademijoje, kur apsigynė disertaciją “De origine animae humanae” ir gavo magistro laipsnį. Kunigu įšventintas 1902 m. kovo 22 d. Po studijų pradėjo pastoracinį darbą Liepojoje. 1906 m. grįžo į Lietuvą ir nuo 1911 m. dėstė Kauno kunigų seminarijoje lotynų k., teologijos propedeutiką, sociologiją ir filosofiją. 1914 m. buvo paskirtas seminarijos vicerektoriumi. Per I-ąjį pasaulinį karą rūpinosi seminarijos evakuavimu. Po karo, 1918 m. pakeltas Žemaičių vyskupijos kapitulos kanauninku, 1919 m. – vyskupijos tribunolo teisingumo gynėju, 1921 m. – vyskupijos socialinės akcijos sekretoriumi, 1922 m. – bažnyčios turtų valdymo tarybos nariu, Teologijos-filosofijos fakulteto pastoracinės teologijos profesoriumi ir katedros vedėju.

Vyskupu konsekruotas 1926 m. gegužės 2d. Kauno bazilikoje gegužės 30d. padarė ingresą Panevėžio šv. Stanislovo koplyčioje. Kuriant naują vyskupiją, vysk. Paltarokas išryškėjo kaip gabus organizatorius. Pastatė Panevėžyje katedrą. Gyvas vyskupo veiklos paminklas yra jo ganytojiški laiškai, kurių parašė virš 50. Ganytojas parašė ir išleido literatūros pastoracijos, auklėjimo, Katalikiškosios Akcijos bei kitais aktualiais klausimais. Mirė Vilniuje 1958 m. sausio 3 d. Palaidotas Panevėžio katedros kriptoje.

Ganytojas

Panevėžyje pastatė katedrą, įkūrė kapitulą, Sodų g.3 vyskupui priklausančiuose namuose įrengė Katalikų veikimo centro (KVC) būstinę su sale suvažiavimams bei paskaitoms. Čia buvo ir „Panevėžio balso“ redakcija. Įrengė prie kurijos centrinę vyskupijos biblioteką. Savo vyskupavimo metu įkurdino 11 parapijų, pastatė be katedros dar 15 bažnyčių, 14 viešų ar pusiau viešų koplyčių, 11 altarijų. 1939 m. pradėjo statyti Panevėžio kunigų seminariją, bet karas nutraukė statybą. Dėl seminarijos buvo įgijęs namus su kino sale Respublikos g. 30 ir 31. Berčiūnuose įsteigė vilą seniems kunigams. Paruošė vyskupijai 195 naujus kunigus. Katalikų skaičius vyskupijoje, palyginus su 1926 m. ir 1940 m., žymiai išaugo: nuo 375 000 iki 419 000. Savo kanoniškaisiais vizitais vyskupiją aplankė 4 kartus.

Daug energijos įdėjo besirūpindamas katalikiškomis organizacijomis: KVC, pavasarininkais, angelaičiais, ateitininkais. 1930 m. Švietimo ministerijai uždarius ateitininkų organizaciją, Paltarokas parodė nepalaužiamą energiją ginti jos teises. Valdžios žingsnį jis laikė neteisėtu ir darančiu didžiausią skriaudą Bažnyčiai bei visai lietuvių tautai. Prieš tai protestavo visi Lietuvos vyskupai, bet ypač ištvermingai priešinosi vysk. K. Paltarokas. Neleidžiant ateitininkams susirinkti mokyklose, vysk. K.Paltarokas įsakė kunigams atidaryti klebonijas, zakristijas ir, reikalui esant, bažnyčias jų susirinkimams. Į ateitininkų susirinkimus ateidavo pats vyskupas, nes jaunimą labai mėgo. Išmestus už ateitininkišką veiklą moksleivius K. Paltarokas globojo.

Pedagoginė veikla

1902-1926 m. K. Paltarokas ėjo mokytojo ir dėstytojo pareigas įvairiose mokyklose, pradedant pradine ir baigiant universitetu. Visur buvo autoritetingas, pedagogiškai sistemingas. Darbe nesitenkino vien vadovėlių žiniomis, bet papildydavo savo apmąstymais arba pats parašydavo vadovėlius. Kunigų seminarijoje pradėjęs dėstyti sociologiją, rado tik jos užuomazgą, kurią išplėtė iki dviejų metų kurso. Parašė sociologijos vadovėlį. Dėstydamas pastoracinę teologiją, ją susistemino, pradėdamas nuo ikimokyklinių vaikų auklėjimo ir užbaigdamas suaugusiųjų pastoracija. Šiam teologiniam kursui paruošė dalį vadovėlių.

Visuomeninė veikla

Liepojoje dirbo lietuvių savišalpos draugijoje, platino draudžiamus lietuviškus laikraščius, Surviliškyje įsteigė parapijos biblioteką, skatindamas jaunimą šviestis, ir įkūrė blaivybės draugijos skyrių. Kaune buvo „Saulės“ draugijos ir Žemaičių vyskupijos kunigų savišalpos iždininkas, šv. Kazimiero draugijos valdybos narys. Truputį reiškėsi politikoje: kaip Kauno atstovas davyvavo Lietuvių Konferencijoje Vilniuje 1917 m. 1920-1923 m. buvo krikščionių demokratų centro komitete, tačiau jokių oficialios politikos pareigų nėra turėjęs, nors politiniu gyvenimu domėjosi. 1926 m. tapo Lietuvių Katalikų mokslo akademijos nariu akademiku, 1933 m. išrinktas šv.Vincento Pauliečio, o 1937 m. - šv. Kazimiero draugijos garbės nariu. 1935 m. Ugniagesių sąjungos apdovanotas Artimui pagalbon I-o laipsnio ženklu. Ypač jo visuomeniniai nuopelnai išryškėjo, kai tapęs vyskupu globojo katalikiškas organizacijas.

Vyskupo K. Paltaroko ganytojiška veikla mūsų istorijoje prilygsta pačių žymiausių vyskupų - M.Giedraičio ir M.Valančiaus veiklai. Prof. St. Šalkauskis dar 1935m. lygino jį su Vokietijos kardinolu Faulhaberiu, pasižymėjusiu Bažnyčios gynėju nacizmo metais.