Okupacijos metai (1940-1989)

Panevėžio vyskupija, kaip ir visa Lietuva, nukentėjo karo ir sovietų valdžios metu. Panevėžio vyskupijoje per karą buvo sugriautos 6 bažnyčios, apie 40 bažnyčių apgriautos. Pokario metais okupantai uždarė 7 vyskupijos bažnyčias ir 82 koplyčias. Leidus veikti tik vienai kunigų seminarijai Kaune ir apribojus stojančiųjų į kunigus skaičių, vyskupijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, sumažėjo kunigų skaičius.

Sovietų okupacijos metais dvasininkai bei kunigai buvo ypač smarkiai persekiojami. Visi vienuolynai bei jų židiniai buvo uždaryti, jų vadovaujamų institucijų valdžia atimta, nuosavybė nusavinta. LKB Kronikos surinktomis bei paskelbtomis žiniomis, nuo 1941m. bolševikai nužudė ar savo kalėjimuose bei Sibiro koncentracijos lageriuose nukankino 14 Panevėžio vyskupijos kunigų. Suimti, ištremti ar kitokiu būdu persekioti 56 vyskupijos kunigai.

1944 m. sovietams užėmus Lietuvą, į Vakarus pasitraukė daugiau kaip 50 šioje vyskupijoje dirbusių kunigų ir vienuolių.

K. Paltarokas buvo Panevėžio vyskupu iki 1958 m. 1949 m. sovietinė valdžia jį perkėlė į Vilnių. Prie perkėlimo prisidėjo ir Vilniaus kapitula, vienbalsiai išrinkdama jį Vilniaus kapitulos vikaru. 1949–1958 m. jis valdė Panevėžio ir Vilniaus vyskupijas.

K. Paltarokui mirus, 1958-1961 m. Panevėžio ir Vilniaus vyskupijų apaštališkuoju administratoriumi tapo vysk. J.Steponavičius. Šio vyskupo valdymas buvo trumpas, nes jis nesutiko su jam diktuojamais sovietų valdžios reikalavimais. 1961 m. sausio 24 d. jis buvo suimtas ir ištremtas už jo valdomų vyskupijų ribų - apgyvendintas Žagarėje.

1961 m. Panevėžio vyskupija liko be vyskupo ir be ganytojo. 1961 m. nušalinus vysk. J. Steponavičių, Šv.Sostas apaštališkuoju administratoriumi paskyrė kan. P.Šidlauską, bet sovietinė valdžia jam neleido eiti pareigų ir ištrėmė už vyskupijos ribų į Varėną.

1962 -1969 m. Panevėžio vyskupijai vadovavo valdytojas kun. Povilas Bakšys.

1969 -1983 m. Panevėžio vyskupiją apaštališkojo administratoriaus teisėmis valdė vyskupas Romualdas Krikščiūnas.

Vysk. R.Krikščiūnui nustojus eiti pareigas, 1983 m.vyskupijos kapitula valdytoju išrinko prelatą K. Dulksnį, kuris pareigas ėjo iki 1989 m. Prelatas mirė 2001 m. gruodžio 9 d.

Vyskupai Julijonas Steponavičius ir Vincentas Sladkevičius, kuris irgi siejasi su Panevėžio vyskupija, nes Nemunėlio Radviliškyje (1959–1976) ir Pabiržėje (1976–1982) išgyveno tremtį, buvo religinio atgimimo žadintojai bei tautinio sąmoningumo simboliai.

Tauta negalėjo tylėti, ji priešinosi sovietinei ideologijai per kultūrą ir meną. Prie rezistencijos daug prisidėjo ir panevėžiečiai. Keliolika vienuolių ir kunigų dalyvavo leidžiant Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką bei platinant įvairias religines tautines knygas.

Panevėžiečiai aktyviai dalyvaudavo parašų rinkime. Po peticija, kad valdžia gražintų Vilniaus Katedrą tikintiesiems, Panevėžio miesto bažnyčių aktyvistai surinko 45 tūkst. parašų, o iš visos Lietuvos vyriausybei buvo įteikta 100 tūkst.

Sovietinės okupacijos metai buvo patys sunkiausi Bažnyčiai. Tikėkimės, kad daugiau niekur ir niekada nebepasikartos fizinis ir dvasinis tautų genocidas.