Akmuo
2005.01.06    

Viešpatie, ne kas kitas, bet tu pats surinkai mus čia iš visų keturių pusių. Pašaukei, sukvietei… Padėk mums gražiai sugyventi, kilnink mus, kad visur Tavęs ieškotume, Tave matytume. Tegu mūsų lūpos nekalba piktų, veidmainingų ar keršto žodžių. Pašalink iš mūsų tarpo visokius įtarimus; išmokyk mus darbštumo, susiklausymo. Kiekvienas, kas mus sutiks, tenueina geresnis. Juk Tu pats, visokio gėrio viršūnė, ateini pas mane kasdien šventojoje Komunijoje. Ir dažnai aš negaliu Tau nė žodžio pratarti.

Pagaliau nors galėčiau prabilti gražiausiais žodžiais, ar jie Tave nustebintų, sužavėtų. Tad man norisi tyla Tave pagarbinti. Gal ši tyla daugiau Tau pasakys, negu visi mano išvedžiojimai? Aš manau, kad ir angelai, nustebinti Tavo grožio didybės, greičiausia tyli, suklupę prieš Tavo veidą. Gal šia tyla ir aš nuraminsiu savo begalinį alkį? Padėk man šventai tylėti ir Tave garbinti.

Šiandien po šventosios Komunijos taip skaudžiai pajutau savo vargingumą. Ir staiga prisiminiau, kaip vaikas įkrito į deguto indą. Visi siaubo apimti. Bet mažasis nė kiek nepasimetė, sau linksmai tarė: „Mama viską nuplaus“. Viešpatie, koks pasitikėjimas to vaiko žodžiuose!

Bet argi Tu mažiau geras už motiną? Taip ir persmelkė mano sielą gilus džiaugsmas: „Visa išeina į gerą mylintiems Dievą“. Tu, Viešpatie, įkvėpei tuos žodžius.

Bet aš randu savyje tai, kas tikrai negali išeiti į gerą. Mano nuodėmės negali man išeiti į gerą. Ir rodos girdžiu Tavo tylų balsą: „Mylintiems Dievą ir praeities nuodėmės išeina į gerą. Atleidime jie pažįsta mano gailestingumą“.

Dieve, aš nenorėčiau su tuo sutikti. Juk jei kas panorėtų nupiešti mano dvasios paveikslą, turėtų mane vaizduoti su akmeniu užsimojusį į žmones: tiek daug manyje kritikos, pagiežos…

Ir vėl, Viešpatie, man prisimena Tavo šios dienos šventasis Jeronimas. Taip, šv. Jeronimai, ateik čia ir melskis su mumis, melskis už mus. Tu turėjai daug vargo, apvaldydamas savo staigų būdą. Ne kartą išsibaręs, supykęs, bėgai į savo kambarėlį ir baudei save – daužei savo krūtinę akmeniu. Apie tave sako: „Jis buvo griežtas kitų trūkumams, bet dar griežtesnis saviesiems“.

Popiežius Pijus V, apžiūrėjęs paveikslą, kuriame tu akmeniu daužai sau krūtinę, pasakė: „Gerai, šv. Jeronimai, kad tu nešiojaisi tą akmenį, nes be jo Bažnyčia niekada nebūtų tavęs paskelbusi šventuoju“. Dieve, Tu vienas žinai, kiek energijos šis Bažnyčios mokytojas turėjo panaudoti savęs suvaldymui ir kokią palaimingą įtaką jis savo šventumu darė kitiems.

Kokie teisingi, Dieve, Tavo žodžiai: Palaiminta kaltė!
Bet jei aš kartosiu tuos žodžius, būsiu nesuprastas. Juk, Viešpatie, jei nesmerkiu kito kaltės, nekritikuoju, dažnai girdžiu kaltinimus, priekaištavimus dėl per didelio nuolaidumo. Kartą šv. Pranciškus Salietis buvo kaltinamas, kad vienam nepataisomam jaunuoliui buvo per švelnus. Šv. Pranciškus taikiai atsakė: „Ką Jūsų nuomone turėjau daryti? Negalėjau per ketvirtį valandos padaryti tai, kas nepadaryta per 20 metų. Bandydamas griežtumu gelbėti jauną žmogų nuo laivo sudužimo, aš tegalėčiau su juo tik nuskęsti“.
Kokia ryški Tavo nuotaika tame šventajame, Jėzau.

Tikiu Tave, mylintį vargšus ir nusidėjėlius, bet užsidegusį rūstumu prieš veidmainius bei fariziejus. Tikiu Tave, gelbstintį svetimautoją nuo akmenų, paklydusią avį užsidedantį ant pečių, apkabinantį palaidūną sūnų.

Tikiu Tave, bučiuojantį išdaviką ir piktadariui atidarantį dangų. Tikiu Tave, atleidžiantį savo budeliams.