Seni laivai
2005.01.06    
Peter Spangenberg
Kai mačiau senus laivus,
apleistus,
skylėtus,
be galo vienišus,
pagalvojau: tai mūsų žodžiai, –
kiekvienas kaip laivas,
gimę mumyse
tam, kad neštų gėrį,
svarbų, reikšmingą gėrį.
Dabar jie guli
ant naujo laiko kranto,
seni žodžiai.
Turistai žvelgia į juos,
spragsi fotoaparatai
ir nieko daugiau.
Kaip norėčiau jus,
senieji laivai,
paleisti vėl – laisvės!
Kad neštų gyvenimui gėrį.
Nors irkluotojai pavargę.
Vilties!
Tegu neša gyvenimui gėrį.
Nors vairininkas prarado vairą.
Meilės!
Kad neštų pilnatvės gėrį.
Nors žmonija prarado kantrybę.
Ir guli seni laivai ant smėlio.
O ant dabarties vandenų 
riaumoja motorai.
Jų vardai:
prievarta vietoj laisvės,
nusiminimas vietoj vilties,
pavydas vietoj meilės.
Tik vienam jie tinka:
lėkti greičiau,
greičiau į sunaikinimą.
O aš noriu į senuosius.
Lipsi tu kartu?
Turėsime irkluoti,
irkluoti į laisvę, viltį ir meilę.
Taip noriu irkluoti.

Iš vokiečių kalbos išvertė J. Kauneckas