Viešpatie, išmokyk mane miegoti!
2005.01.06    
A. Pronzato „Nepatogios Evangelijos“
Jėzus su jais atėjo į ūkį, vadinamą Getsemane, ir tarė mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol aš ten nuėjęs melsiuos“. Pasiėmęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, pradėjo liūdėti ir sielvartauti. Tada tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Likite čia ir pabudėkite kartu su manimi“. Kiek toliau paėjęs, parpuolė kniūpsčias ir meldėsi: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu!“ Jis sugrįžo pas mokinius ir, radęs juos miegančius, tarė Petrui: „Negalėjote nė vienos valandos pabudėti su manimi? Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“. Ir vėl nuėjo antrą kartą ir meldėsi: „Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie tavo valia!“

Sugrįžęs vėl rado juos snaudžiančius – jų akys buvo mieguistos. Tuomet, palikęs juos, vėl nuėjo ir trečią kartą meldėsi tais pačiais žodžiais. Paskui grįžo pas mokinius ir tarė: „Jūs vis dar miegate ir ilsitės… Štai atėjo valanda, kai Žmogaus Sūnus atiduodamas į nusidėjėlių rankas. Kelkitės, eime! Štai mano išdavėjas čia pat“.

Keista, niekad negirdėjau pamokslo apie miegą. Tai aiški mano dvasinio išsilavinimo spraga. Viešpatie, leisk man miegoti! Nežadink manęs. Man reikia miegoti. Kaip man gera miegoti. Man net atrodo, kad mano išganymas labiausia priklauso nuo miego. Be abejo dvasios mokytojai su tuo nesutiks. Bet ir Tu nebuvai linkęs laikytis jų išvedžiojimų. Taigi Tu suprasi mane. Tikiuos, kad išklausysi mano prašymų. Juk sakoma, kad Tavo keliai – begaliniai. Tad kodėl vienas iš tų kelių (ir būtent vedantis pas mane) negali būti miego kelias?

Viešpatie, išmokyk mane miegoti! Nereikalauk iš manęs, kad melsčiaus. Juk žinai, kad dabar man tai nebeišeina. Kalbu daug žodžių, plepu, kad tik Tave užčiaupčiau, kad tik Tu negalėtum į mane prabilti. Palauk su savo planais – nenoriu klausytis. Bijau.

Mano atžvilgiu Tu beturi tik vieną galimybę. Miegą. Žinome iš istorijos, kad daugybė miestų, kad daugybė apgultų miestų galų gale pasiduodavo, įveikti bado ir troškulio. Nugalėk mane miegu.

Dienos metu aš juk budžiu. Gerai išmokau nuo Tavęs gintis. Žinau, kaip reikia gintis nuo Tavo Evangelijos, ypač jos nepatogių vietų. “Sveiku žmogaus protu” aš sugebu priešpastatyti jose randamus paradoksus. Kad ir kaip mane užtiktum, žinau, ką reikia daryti, kad manęs neprigriebtum. Turiu savyje daugybę kampelių, kur viską …galiu paslėpti, saugoti ir užrakinti. Taip sutvarkau, kad manęs nevargintų. O naktį negaliu taip gintis – mano “aštrusis” protas miega.

Tai Tavo valanda, Viešpatie! Pasinaudok! Paimk tą vairą, kurį dieną įtemptai laikau. Juk aš kaip mašina, kuriai karts nuo karto reikia kapitalinio remonto. Padaryk, kad visa manyje puikiai funkcionuotų: akys, ausys, liežuvis, protas, bet visų pirma – širdis. Duok man gerų minčių, pasakyk, ką turiu daryti! Padaryk mane nauju, kai miegu. Atnaujink mane naktį. Tada rytą aš rasiu savyje nuostabią dovaną: naują save, naujos, geresnės laidos, nebedarantį blogio, kaip iki šiol.

Kažkas yra pasakęs: “Miegas – tai Dievo klasta: Dievas tada suteikia žmogui tai, ko negali įduoti jam tada, kai jis budi”. Tikiu, kad Tavo naktinė “klasta” gali būti stipresnė už visas mano budėjimo kvailystes. Budėdamas aš ginu savo “išmintį”, savo vertybių skalę, savo problemas, netgi savo šventumo programą. O naktį visa tai paleidžiu iš rankų. Tada Tu ir griebk! Išmesk visas kvailystes ir blogus ketinimus. Įrašyk gėrį manyje.

Trečdalį gyvenimo praleidžiu miegodamas: mažiausia aštuonias valandas iš dvidešimt keturių miegu kasdien. Tai, Viešpatie, patogiausias Tau laikas pamokyti mane, kaip turiu gyventi kitus du trečdalius. Yra kvailas išsireiškimas, ypač mėgstamas seminarijoje: “Kas miega, nenusideda”. O Vakarų žmonės sako: “Kas miega, nepagauna žuvų”. O Tu gali mane pagauti naktį, gali nuteikti net prieš nuodėmę.
Pagalvok, Viešpatie, tai vienintelė proga Tau. Nepraleisk jos.
Ir štai kodėl Tu ypač turėtum mane išmokyti miegoti!

***

Rašte skaitau:
„Jūs veltui keliat prieš aušrą
ir vargstat lig nakčiai vėlyvai.
Jūs sunkiai pelnotės duoną.
Ką Viešpats pamilo,
tam miegančiam dvigubai duoda” (Ps 127, 2).

Viešpatie, jei Tu mane myli, tai duok man miegą. Leisk man miegoti. Išmokyk mane miegoti. O tada ramiai padaryk savo darbą.