Kryžius
2005.01.06    
Joerg Zink

Kas neneša savo kryžiaus ir neseka manimi, negali būti mano mokinys (Lk 14,27).

Reikia savo kryžių nešti, o ne vilkti; reikia jį priimti kaip brangenybę, o ne kaip naštą. Tik per kryžių gali būti panašus į Jėzų. Jėzus į kryžių nešantį žiūri kaip į savo bičiulį (Fenelonas).

Tu nežinai, kokia našta sunki, kol jos neneši (afrikiečių patarlė).

Viešpatie, tu esi pasakęs: kas nori su tavimi gyventi, su tavimi ir mirs – kokia gyli baisių žodžių paguoda! Tu nori, kad atsisakyčiau asmeninės gerovės svajonių. Tu nori, kad atsilaikyčiau, kai žmonės nesupranta. Kad pakelčiau vienatvę, kad prieš skausmą nedrebėčiau ir mirties baimę įveikčiau. Tu lauki manęs mano kelyje, tu nori paimti mano kaltes, kad ir aš kitų kaltes neščiau kaip savąsias. Visas jų ydas. Jų pavydą. Jų vienišumą. Jų savanaudiškumą, jų godumą, jų užsidarymą, jų neatlaidumą, jų smerkimus, jų blogybes. Tu nori, kad aš užstočiau, kai nusikaltėlį smerkia, kad ir tada tik tavęs laikyčiaus. Nes be tavęs aš niekas – tik skiedrelė vėjo blaškoma. Tu net nori, kad savo dalią rasčiau tuose prakeikimuose, kurie kliūna žmonėms.

Per savo kančias mano tarnas nuteisins daugelį, prisiims jų bausmę už kaltes (Iz 53, 11).

22 m. studentas Roger Peronneau po 11 mėn. kankinimų prieš pat sušaudymą 1942 m. liepos 29 d. rašo: „Gyliai mylimi tėveliai, būsiu sušaudytas vidurdienį, o dabar jau pusė dešimtos. Manyje maišosi džiaugsmas ir susijaudinimas. Atleiskit visus skausmus, kuriuos jums sukėliau, dabar sukeliu ir dar sukelsiu. Mano testamentas trumpas: prisiekiu Jums, kad iki galo išsaugosiu tikėjimą. Visų pirma: jokios neapykantos budeliams. Jėzus pasakė: „Mylėkite priešus.“ Ir religija, į kurią sugrįžau, ir kurioje Jūs gyvenate, yra meilės religija. Apkabinu Jus visu širdies karščiu…“

Žydų malda, parašyta koncentracijos stovykloje ir ten kalbėta, kol nutilo paskutinės lūpos: Ramybė blogos valios žmonėms – tebūnie galas kerštui ir kalboms apie bausmę. Jau visas ribas peržengė žiaurumai ir nebėra svarsčių pasverti piktadarybėms, ir keršto kraujo daug pralieta.

Todėl, o Dieve, nesverk savo teisybės svarstyklėmis mūsų kančių ir nereikalauk ataskaitos už žiaurumus, ir nepriskaičiuok jų budeliams, išdavikams ir kankintojams, bei visiems blogiems žmonėms.

Geriau pažvelk į drąsą ir dvasios tvirtumą kitų ir priskirk aniems tą jų tvirtumą mirties akivaizdoje, tą nenugalimą viltį, tą ašaras nušluostančią šypseną, ir visas aukas, kančias, net meilės karštį; ir visas prislėgtas, iškankintas širdis, ir tą nuluptą odą, ir vaiko ištaškytus smegenis, ir jo išplėštą širdelę ir išdžiūvusias motinos ašaras – nepalūžusias, nepraradusias vilties, ir netgi didžiausio silpnumo valandas. Visa tai priskaičiuok, Dieve, kaip išpirką jų kalčių atleidimui, gerumo prisikėlimui. Skaičiuok tik gerą, o ne blogą. Ir teprisimena mūsų kankintojai: nebeturi daugiau būti kankinamų, nebeturi būti žudoma ir alpstama iš baimės bei skausmo. Visa tai, ką mes iškentėme, tepadeda jiems pakilti iš to pasiutimo. Tik tokie atodūsiai veržiasi iš mūsų širdžių, tik tokios dejonės aidi iš žemėmis užpilamų lūpų, kad, kai visa praeis, vėl galėtų gyventi žmonės šalia žmonių, kad neliktų jokio žvėriškumo ir kad vėl ramybė įsigalėtų šitoj vargšėj žemėj, ir kad mūsų kančių dėka jie tebūtų vien geros valios.

Iš vokiečių kalbos išvertė J. Kauneckas