Tavimi, Viešpatie, pasitikėjau
2005.01.06    
J. Savonarola

Liūdesys apsupo mane ir užgulė savo siaubinga galia. Triukšmingai įsiveržė į mano širdį ir bado mane dieną ir naktį. Visa, ką matau ir girdžiu, paženklinta liūdesiu: mano draugai tapo mano priešais, dvasios vaikų atminimas taip pat liūdina mane, mano vienuolyno, celės vaizdas slegia mane. Ir studijų prisiminimas skaudina mane. O mano nuodėmių suvokimas tiesiog naikina mane. Visa pasikeitė į liūdesį, skausmą ir kartybes. Taip kaip karščiuojančiam net saldumas atrodo kartus. Gėla spaudžia mano širdį. Gelia tarsi nuo gyvatės nuodų, tarsi mirtinas maras. Visa manyje sukilo prieš Dievą, slegia mane ir traukia į neviltį. O kas mane, nelaimėlį, išvaduos nuo tos slegiančios rankos? Jei visi, kuriuos matau ir girdžiu, susitarė prieš mane, kas gi mane begins? Kas man padės? Kur kreiptis? Kaip man pabėgti nuo liūdesio?

Žinau, ką darysiu: kreipsiuos į neregimąją galią. Pačios vilties šauksiuos, ji nugalės liūdesį! Kas gi jai atsispirs?

Štai, ką sako pranašai: Viešpats mano viltis, Viešpatį pasirinkau savo prieglaudą, Aukščiausiąjį , savo užuovėją. Kas drįs pakilti prieš Viešpatį?

Štai Jis jau ateina, neša džiaugsmą ir liepia: „Šauk, nesiliauk šaukti!“ Paklausiau: „Ką šaukti?“ —
„Šauk, — atsakė, — šauk iš visos širdies:
Pas Tave, Viešpatie, ieškau užuovėjos, neleisk man niekad nusivilti! Tu esi teisus, mane gelbėk!“ O kokia nuostabi vilties galia, nuo jos žvilgsnio bėga liūdesys! Jau jaučiu paguodą. Nebebijau, tegu liūdesys riaumodamas ir siautėdamas griebia mane savo geležine ranka! Tegu ir visas pasaulis mane prispaudžia! Tegu pakyla ir visi priešai! Nebijau, Viešpatie, nes Tavimi pasitikiu, nes Tu mano viltis, pas Aukščiausiąjį radau užuovėją.

Žiūrėk, — pasakė man viltis, — žiūrėk, žmogau, tavo vienintelė priebėga — Dievas! Ir visa kita tarsi nebūtų, nes nuo Jo visa priklauso. Jei Jis nepalaikytų, visa vėl išnyktų, kaip Jo valia visa iš nieko atsirado. Kas gi galėtų be Jo nors ranką pajudinti? Tik Jis gali tave išvaduoti, tik Jis gali paguosti ir išgelbėti. Argi dar abejoji? Prisimink Jo gerumą! Jo meilę! Jei nemylėtų žmogaus, ar gi būtų tapęs žmogumi ir leidęsis nukryžiuoti?

Pažvelk į Jo rankas: Jis tave apkabins ir išgelbės. Pasklaidyk šv. Raštą, pamatysi, kaip nuolat Jo didis gerumas šaukia tau, kad pasitikėtum. Kadangi jis manimi pasitikėjo, aš jį išvaduosiu! Juk ką gi kita skelbė visi pranašai, apaštalai ir pats Viešpats? Vien tik, kad žmogus turi pasitikėti Dievu.

Iš tikro, Viešpatie, Tavo užuovėja tokia aukšta, kad joks liūdesys negali pasiekti! Niekada nesuabejosiu, nors mano nuodėmių našta prispaustų mane prie žemės. Viltis atvedė mane į Tavo užuovėjos paskutinę ir aukščiausią vietą. Tavimi pasitikėjau, per amžius nebūsiu sugėdintas.

Žmonės gali mane persekioti, nugalėti ir sunaikinti tik laikinai. Mano širdis džiugi, nes žinau, amžinybėje jie manęs nepasieks…
bet štai jie juokiasi iš manęs: kur tavo paguoda? Kur tavo išvadavimas? Ką padėjo tau ašaros? Ką pasiekei maldomis? Šaukeisi, ir niekas tau neatsakė. Maldavai Dievą, bet Jis tylėjo. Neišgirdai jokio atsakymo, negavai jokio ženklo. Šaukeis šventųjų, bet nė vienas tavęs neišgirdo. Tavo rankos tuščios. Galvoji, Dievas pažvelgs į tavo niekingumą?

Ir vėl užliejo mane liūdesys ir kužda man į ausį: Galvoji, kad tikėjimas moko tiesos? Argi nematai, kad tai tik žmogaus vaizduotė? Jei Jis iš tikro nužengė iš dangaus mirti už žmones, tai kodėl dabar neatskuba pas prispaustuosius? Pagalvok, kiek daug žmonių, jei tik kas leistų, tave lankytų, kiek atskubėtų su paguodos, užtarimo žodžiais! Tai kodėl dvasios neatskuba, juk joms niekas netrukdo ir jos laikomos geresnėmis už žmones?

Taigi visa tai tik senų moterėlių plepalai…
Kai tik tai išgirdau, mano viduje pakilo toks skausmas, toks neramumas, tokios dejonės, kad kritau ant žemės ir šaukiu: „Tu teisus, mane gelbėk! Išgirsk mane, skubėk manęs gelbėti!“

Koks palaimingas jausmas, vedantis mane pas Tave, skatinantis kalbėti Tau, šaukiantis melstis! Todėl drįstu aš, tik žemės dulkė ir pelenai, šaukti: atkreipk į mane savo ausį!

Ką gi tu, mano siela, kalbi? Ar Dievas turi ausis? Tik beprotis tai gali teigti! — Bet juk mes, žmonės, tik iš tvarinių Tave pažįstame, todėl ir kalbame palyginimais. Man atrodo, kad Tavo ausis reiškia kur kas daugiau, negu mes galime suvokti. Juk Tu nori, kad mes su pasitikėjimu ir meile bėgtume pas Tave.

Tad skubėk, viešpatie, ir išgelbėk mane iš mano nuodėmių ir iš priešų rankų. Žiūrėk, jau mirtis tykoja manęs. Skubėk, Viešpatie, nes gali nelikti laiko atgailai. Ištrauk mane iš blogio nasrų, iš nuodėmės grandinių, iš mirties kilpos. Viešpatie, padėk man, gelbėk mane, neapleisk manęs. Ateik, mano viltie! O mano viltie, ateik! „Būk užuovėjos uola — mano tvirtovė, — galinga pilis man gelbėtis!“ Ką gi aš darysiu, silpnas ir beginklis be Tavęs? Argi negirdi priešų kovos šauksmo? Kaip smarkiai jie puola, kaip pergalingai žengia! Jie šaukia man: kur tavo gynėjai, kur tavo užuovėja, kur tavo išsigelbėjimas? Negyvenk savo įsivaizduotu ir tokiu aklu pasitikėjimu. Prisimink, pats Viešpats karčiai verkė Jeruzalės ir kalbėjo apie jos prispaudimo dienas: „Tu sulauksi dienų, kai tavo priešai apjuos tave pylimu, apguls iš visų pusių ir suspaus tave; jie parblokš ant žemės tave ir tavo vaikus su tavim ir nepaliks tavyje akmens ant akmens“. Ir Viešpats nenutylėjo visų kančių priežasties: “Nes tu nepažinai savo aplankymo meto.” (Lk 19, 43-44)

Argi tai negalioja tavo sielai? Argi šv. Rašte siela dažnai nesulyginama su Jeruzale? Kai siela neišnaudoja Viešpaties aplankymo, ją tuoj apsupa demonai ir prispaudžia daugybėmis pagundų. Ji parkrinta, paklysta šiame pasaulyje ir visai sutrypiama…

Argi tu nesi tas Dievo taip gausiai apdovanotas miestas? Bet tu to nematei ir buvai nedėkingas. Dievas sukūrė tave panašų į save. Jis leido tau gimti savo Bažnyčioje, nepaliko tarp pagonių. Gražų kraštą skyrė tavo tėvynei, pašventino tave krikštu, davė tau krikščioniškus tėvus. Bet tu pasidavei savo išmonei, gyvenai pagal savo supratimą ir įkritai į nuodėmės bedugnę. Dievas šaukė, bet tu neatsiliepei. Kiek kartų Jis tave įspėjo, bet tu nekreipei dėmesio. Kaip dažnai Jis tau siūlė savo šviesą, žadino tave iš miego ir tingumo, kalbėjo tiesiog į tavo širdį. Jis kvietė tave, traukė prie savęs, bet tu bėgai tolyn, priešinaisi. Net bėgantį į nuodėmę Jis tave gaudė. Tu parkrisdavai, Jis pakeldavo. Tu tarsi aklas klaidžiojai, o Jis taip norėjo, kad tu gerai regėtum. Jis pakvietė tave į vienuolyno ramybę iš pasaulio triukšmo ir gyvenimo audrų. Jis aprengė tave šventuoju rūbu, padarė savo kunigu. Koks nedėkingas tu buvai, kai šventąją tarnybą atlikai tik paviršutiniškai, nors gerai žinojai, kad yra parašyta: „Tebūna prakeiktas, kas nerangiai Viešpaties darbą atlieka.“ (Jer 48, 10) Ir nežiūrint to, gerasis Dievas tavęs neapleido, Jis įdėjo į tavo burną savo žodį, padarė tave pamokslininku.

Kitus tu mokei, o save apleidai. Kitu išganymu rūpinaisi, o savęs negelbėjai. Dievo malonių gausa apakino tavo širdį. Ir nežiūrint to, argi nelaikė Dievas tavęs už rankos? Argi vėl netraukė prie savęs? Argi neguodė? Ar nešaukė į atgailą?

O Viešpatie, kaip tu pripildai mane drąsos ir tvirtumo! Ir aš galiu tarti: „Viešpats yra mano šviesa ir išgelbėjimas, ko turėčiau bijotis? Viešpats yra mano gyvenimo tvirtovė, prieš ką turėčiau drebėti?“

Apsipylęs ašaromis, krintu tau, Viešpatie, po kojų ir šaukiu: „Nors kariuomenė apgultų mane, mano širdis nebijotų; nors karas man būtų paskelbtas, net tada pasitikėčiau.“ (Ps 27, 1.3)