Neteisk
2005.01.07    
1. Matuojam žmogų, 
tyrinėjam jį net per padidinamąjį stiklą…


Palmatius Zilligen „Ihr sollt meine Zeugen sein“

2. O iš vieno vienuolyno išlydi užrašas:
„O, neteisk, neteisk!
Nematuok žmogaus pagal išorę —
taip dažnai skurdžių rasi už save 
turtingesnės dvasios!
Tas griežtasis — koks viduje švelnus!
Aną laikei siaurapročiu —
o jis plačiausios dvasios!
Ten rodos vien džiaugsmas trykšta — 
o kiek kančios!
Palaikęs aną purvinu — 
radau tiek vidinės šviesos!“

3. Taip, Viešpatie, 
kai Tu ir pražuvusiuose ieškai
vien gėrio kruopelyčių, 
mes matuojame gerumą pagal išorę
ir dažniausia vien blogį randame. 
O Tu taip nuostabiai visur gėrį randi! 

Gal teisus tas apokrifinis pasakojimas:
Eini kartą Tu su mokiniais. 
O ant jūsų kelio pastipęs šuo... 
Vienas mokinys ir taria:
„Gaurai gabalais nukritę,
kirmėlės raitosi toje dvėselienoje — 
vemti verčia“. 
Kitas: „Sukim į šalį,
mokytojau, taip bjauriai dvokia — 
net kvapą gniaužia“. 
O Tu pažvelgei savo gerom akim ir tarei: 
„Pažiūrėkit, kokie gražūs jo dantys:
kokie balti, kaip blizga!“

Taip, Viešpatie, visur Tu matai grožį —
net dvėselienoje! 
O aš kartais to nematau net brolyje…

4. Turbūt kol visur žmonėse nerasim gero ir mielo, 
nebūsim Tavo dvasios? 
Ir dažniausia tik savo trūkumus perkeliam kitiems: 
išdidusis kaltins kitus išdidumu, plepusis tegirdės 
kitų pletkus, nesąžiningasis visada įtarinės kitus, 
godusis tegalvos, kad kiti vien turto trokšta…   

                    

Alfonso Pereira „Jugend mit Gott“

5. Tad nušviesk, Viešpatie, 
mano širdies aklumą,
kad matyčiau, kas teisinga,
kad vengčiau, kas neteisu!
Atverk mano akis, 
kad matyčiau Tavo meilės stebuklus.
Su aklaisiais šaukiu: 
Viešpatie, kad regėčiau!
Atidaryk mano ausis, 
kad girdėčiau brolio šauksmą. 
Neleisk uždaryti širdies, 
kai jam skaudu, kai jį užpuola liūdesys. 
Išskleisk mano rankas — 
elgeta stovi prie durų ir laukia išmaldos

6. Dieve, leisk Tave atpažinti visuose!
Argi Tu nesi motina, 
kuri verkia dėl mano klaidų?
Argi nesi moteris, nešiojusi mano kūną?
Argi Tu ne šuo, mano mušamas?
Argi Tu ne idiotas, tas gatvės beprotis, 
iš kurio aš juokiuos?
Juk Tu nėščia moteris, 
apie kurią negražiai pagalvojau?
Tu graži mergaitė, kurios geidžiau?
Argi Tu ne brolis, kurį apkalbėjau?
Tu tas apsiverkęs vaikas, kurio 
žaislą kadaise sulaužiau?