Pasigailėk manęs (Ps 51)
2005.01.07    

J. Savonarolia

(Jeronimas Savonarolia (1452-1498) — dominikonų vyresnysis, ano meto garsiausias pamokslininkas, labai įtaigiai skelbęs atgailą ir tyrumą, ugningai tikėjęs greitu Bažnyčios atsinaujinimu. Jeigu šventumą galėtų įrodyti Dievo meilė, malda, asketinis tyrumas, dvasinis uolumas, ugninga ištikimybė Bažnyčiai ir savo pašaukimui, didvyriška kantrybė ir drąsa, tai be abejo Savonarolia priklausytu prie pačių didžiausių Jėzaus sekėjų. Jis buvo laikomas šventu ne tik vienuolių-domininkonų, bet ir rimtų katalikų pasauliečių, tokių kaip Mikelandželas, didžiai vertinamas net šventųjų Pilypo Neri ir Katerinos Riči. Ir šiandien daugelis laukia Savonarolios ir didžiojo menininko, taip pat dominikono Fra Angelico paskelbimo šventaisiais.

Jis tiesiog degte degė, kad iš anuometinės Bažnyčios būtų pašalinta simonija, kitos blogybės ir neteisybės. Jozefo Šnitcerio žodžiais tariant, reformacija nebūtų atskyrusi taip daugelio šalių nuo šv. Petro sosto, jei būtų buvusi įvykdyta katalikiška J. Savonarolios reforma. Deja už tą karštą norą atnaujinti Bažnyčią jis buvo pasmerktas mirti.

Tai jis, pasmerktas mirčiai, Florencijos kalėjimo kameroje, gulėdamas ant plikų akmenų, iškankintas ir grandinėmis surakintas, rašė paskutinius mąstymus, kaip jaudinantį savo krikščioniško religingumo testamentą. Tai 51 ir 31 psalmių apmąstymai — sukrečiantis tikėjimo išpažinimas, Dievo galybės šlovinimas, nuolankiausias nuodėmingumo išpažinimas ir begalinis pasitikėjimas Dievo gailestingumu.

Tūkstančiai kasmet su pagarbiu virpuliu sustoja Florencijos turgaus aikštėje, toje vietoje, kur popiežiaus Aleksandro VI įsakymu buvo nužudytas Jeronimas Savanarolia. Budelis jam nukirto galvą ir jo kūną čia pat ant laužo sudegino.

Susijaudinę skaitome paskutinius žodžius, kuriuos jis parašė drebančia ranka. Jis apmąstė visą atgailos Ps 51 ir tada ėmėsi Jėzaus maldos ant kryžiaus — Ps 31, ir ją suspėjo apmąstyti iki 4 eilutės… — O. Karrer)

Pakilau prieš dangų ir žemę ir esu toks bejėgis. Kurgi eisiu? Pas ką kreipsiuos? Kur bėgsiu? Kas gi manęs pasigailės?

Į dangų nedrįstu nė akių pakelti, nes labai sunkiai prieš jį nusidėjau. Ir žemėje nerasiu prieglobsčio, nes ją papiktinau.

Kas lieka man? Neviltis? Niekada!

Dievas gailestingas, Atpirkėjas toks geras. Todėl Dievas mano priebėga. Jis nepaniekins savo rankų kūrinio ir neatstums panašaus į save.

Taip ir ateinu pas Tave, geras Dieve, pilnas skausmo ir gailesčio, nes Tu vienintelė mano viltis, vienintelis prieglobstis. Bet ką galiu aš Tau pasakyti, jei nedrįstu nė akių į Tave pakelti? Pažvelk, aš lieju prieš Tave savo ašaras, maldauju Tavo gailestingumo ir šaukiu:

„Pasigailėk manęs, Dieve dėl savo gerumo!“

Neprieinamoje šviesoje gyvenantis Dieve, pasislėpęs Dieve, Tavęs negali matyti kūniškos akys ir negali suvokti sutvertas protas, negali Tavęs apsakyti nei žmonių, nei angelų liežuviai. Neaprėpiamasis Dieve, ieškau Tavęs ir šaukiuos Tavęs, Nesuvokiamasis. Tu, didžioji Realybe, jeigu Tave galima realybe vadinti, Tu gi visokios realybės priežastis, jeigu galima Tave priežastimi vadinti. Tavo neišsakomai didybei nerandu vardo. Taigi sakau: Dieve, Esantysis, Tavyje esąs. Tavyje Tavo išmintis, Tavyje Tavo gėris, Tavo galia ir Tavo didžiausia palaima. Tu taip pat gailestingas. Ir kas gi Tu, jei ne pats gailestingumas?

Ir kas gi aš, jei ne visiškas skurdžius? Žiūrėk, Gailestingume-Dieve, prieš Tave skurdas! Ir ką Tu darysi, Gailestingume? Aš gi Tavo kūrinys! Argi galima, kad Tu savęs atsisakytum? Kokia gi Tavo esmė? Skurdą malšinti, padėti vargstančiam. Taigi, pasigailėk manęs, Dieve! Sakau: Dieve-Gailestingume, paimk mano skurdą, išdildyk mano nuodėmes, nes jos didžiausias skurdas. Pagelbėk man vargšui, užbaik savo darbą — tepasireiškia manyje Tavo galia.

Bedugnė šaukia bedugnei. Skurdo bedugnė šaukia gailestingumo bedugnei. Nuodėmės bedugnė šaukia malonės bedugnei. Gailestingumo bedugnė gilesnė už skurdo bedugnę. Viena bedugnė tepraryja kitą! Gailestingumo bedugnė tepraryja skurdo bedugnę!

Pasigailėk manęs, Dieve, dėl savo begalinio gailestingumo. Pasigailėk ne žmogišku, tokiu ribotu gailestingumu, bet Tavo tokiu didžiu, begaliniu, nesuvokiamu gailestingumu, kuris nesuskaičiuojamai viršija visas nuodėmes. Tuo gailestingumu, kuriuo, be galo mylėdamas pasaulį, atidavei savo vienatinį Sūnų. Ar yra didesnis gailestingumas, didesnė meilė? Kas galėtų abejoti? Dievas tapo žmogumi, kad už žmones numirtų ant kryžiaus! Nuplauk mane, Viešpatie, savo krauju, nušviesk mane savo nuolankumu ir atnaujink mane savo prisikėlimu!

„Dėl savo begalinio gailestingumo sunaikink mano maištingus darbus!“

Tavo gailestingumas, Dieve, liete liejasi Tavo gerume, kuriuo Tu pažvelgi į skurdą.

Marija Magdalena atsiklaupė prie Tavo kojų, Viešpatie, plovė jas ašaromis ir šluostė savo plaukais. Tu atleidai jai. Petras gynėsi Tavęs prisiekdamas. Tu pažvelgei į jį ir jis pravirko. Tu atleidai jam ir padarei jį apaštalų vadu. Vieninteliu Tavo žodžiu ant kryžiaus buvo išgelbėtas piktadarys. Paulių pašaukei pačiame persekiojimo įkarštyje ir tuoj pat pripildei jį šv. Dvasios. Viešpatie, tai Tavo gailestingumo darbai.

Jeigu norėčiau visus juos išvardinti, neužtektų pasaulio laiko! Juk jei sušauktum visus teisiuosius danguje ir žemėje, ir leistum paklausti, ar jų dorybės juos išgelbėjo, esu tikras: vienbalsiai jie prisipažintų: „Ne mums, Viešpatie, ne mums, bet savo vardui duok garbę!“ Ne jų kardui žemė pakluso, ne jų ranka ją išgelbėjo. Tai padarė Tavo ranka, Tavo dešinioji, Tavo veido spindėjimas, nes juos be galo mylėjai. Taigi kodėl dabar neišlieji taip savo gailestingumo,kaip juo užliejai mūsų tėvus? Argi Tu pamiršai? Argi mes vieninteliai nusidėjėliai? Ar Kristus ne dėl mūsų mirė? Argi išseko Tavo gailestingumas? Mūsų Viešpatie ir Dieve, prašau Tave, maldauju Tavęs, ištrink mano piktybes savo begaliniu gailestingumu. Žinau, kad Tavo gailestingumas begalinis ir neišsenkamas. Tu, kuris begales nusidėjėlių prie savęs patraukei, nuplovei, priėmei, teikis ir mane patraukti ir savo malone nuvalyti!

Nuramink mano širdį, išdildyk visas mano blogybes, išvaryk visus netyrumus ir savo pirštu įrašyk manyje savo meilės įstatymą, kuris negyvena su jokiu blogiu.

„Vėl ir vėl nuplauk mano kaltę, apvalyk mane nuo mano nuodėmės“

Prisipažįstu, Viešpatie, vis dildei mano blogybes, tūkstančius kartų mane nuplovei. Tad dar kartą nuplauk mane, nes ir vėl parkritau. Negi tu apriboji nusidėjėlio žaizdų gydymą? Petras klausė: „Kiek kartų turiu atleisti savo broliui? Septynis?“ Tu gi atsakei: septyniasdešimt kartų po septynis — taip Tu pavadinai begalybę… Argi dabar Tavo atlaidumą nugalėjo žmogus? Argi žmogus didesnis už Dievą? Argi Tu nesakei: „Kai nusidėjėlis žvelgs į mane ir dejuos po savo nuodėmių našta, aš užmiršiu jo nedorybes?“ Klausyk, aš nusidėjėlis dejuoju: „Mano žaizdos dvokia ir pūliuoja per mano kvailumą… Mano strėnos pilnos deginančio skausmo, nėra nieko sveiko mano kūne. Visiškai atbukęs ir nukamuotas vaitoju, nes man širdis iš nerimo plyšta… Tu girdi mano vaitojimą. Mano širdis virpa, netekau jėgų, mano akys prarado ryškumą“ (Ps 38,6-11). Kodėl gi nepanaikini, Viešpatie, mano blogio? Taip daug kartų nuplovęs, dar kartą nuplauk. Užbaik savo darbą: aš gi dar netobulas… Išvaduok mane nuo prisirišimo prie pasaulio, nuo meilės kūnui, nuo garbės troškimo ir savimylos! Plauk ir plauk mane nuo nuodėmių prieš artimą. Nuvalyk nuo nuodėmių, kuriomis įžeidžiau Tave, mano Dieve. Išnaikink net mano polinkį į blogį. Nuplauk mane savo malonės vandeniu, kad niekada nebetrokščiau. Nuplauki mane mano ašarų vandeniu. Nuplauk mane šv. Rašto vandeniu, kad būčiau priskirtas prie tų, kuriems Tu pasakei: „Jūs esate jau švarūs dėl žodžio, kurį jums kalbėjau“ (Jn 15,3).

„Savo maištingus darbus aš gerai pažįstu, ir mano nuodėmė nuolat man prieš akis“

Labiau esu prislėgtas negu muitininkas, vos drįstu ištarti: „Dieve, būk gailestingas man, nusidėjėliui!“ Baimė ir viltis kovoja manyje. Gerai žinau: Tu nenori nusidėjėlio mirties, bet jo atsivertimo. Mano Dieve, dovanok man gyvenimą! Žinau, kokios didelės, kokios begalinės, kokios nepagydomos mano nuodėmės. Jos stovi prieš mano akis. Jos pakyla ir skundžia mane Tau, kad amžinai pasmerktum mane. Jos kaip siena užstoja Tavo gailestingumą, kad nepasiekčiau, užgriūna ir prispaudžia mano maldą. O Viešpatie, leisk man apverkti savo nuodėmes — juk gailesčio dovana ateina tik iš Tavęs… Verkiu, maldauju, prašau Tavęs: užliek mane gailesčiu. O kad pažinčiau savo nuodėmių žudantį skausmingumą!..