O Viešpatie
2004.11.14    

O VIEŠPATIE, 
Tu žinai, kaip labai žmogus yra savo kalčių supančiotas.
Jis gali jas slėpti, bet jų nepanaikina,
jis gali jų “nepastebėti”, bet jos nuo to nesumažėja.
Jų negalima atskirti nuo žmogaus kaip šešėlio.
Nors žmogus to nejaustų ir nežinotų,
blogis pasaulį liejasi iš jo ir per jį.

O, Viešpatie,
Tu matai mūsų aklumą, mūsų trumparegystę:
rastas mūsų akyse uždengia Tave ir kitus,
mes matome tik save.
Tai mūsų nuodėmių rastas, kurio mes nematome,
nes tik krislą kito akyje tematome.
Bet Tu taip nori išgydyti mūsų aklumą,
taip nori, kad mes matytume!
Todėl Tu paimi tą rastą ir užneši ant kalno —
tai mūsų nuodėmių rastas,
kuris skiria mus nuo Tavęs ir kitų.

Tu prašai Tėvą, kad pašalintų visa, kas mus skiria —
tas sienas, kurias pastatėme kaip barikadas,
kurių patys nebegalime perlipti,
už kurių slepiamės nuo Tavęs ir žmonių.
Savo prie kryžiaus rasto prikaltomis bejėgėmis rankomis 
Tu sugriauni tas sienas.

Kad mes matytume Tave, Viešpatie,
kad matytume, ką padarėme ir ką turime daryti:
kad sugriautume sienas, suskirstančias žmones;
kad išvaduotume belaisvius, pražuvusių ieškotume;
išlaisvintume juos iš erškėčių ir gydytume jų žaizdas.

Duok, Viešpatie, savo dvasios,
kad nebeskirstytume žmonių į draugus ir priešus,
kad visuose matytume Tavo ir savo brolį.
Viešpatie Jėzau Kristau, Išganytojau,
Tu esi pasaulio gydytojas:
neapykantos tamsa mumyse virsta Tavo meilės šviesa,
chaosas — tvarka, šaltis — šiluma,
kaltė — malone, nusidėjėliai — šventaisiais.