Naujienos
Pranešimas apie įvykusį Panevėžio vyskupijos Pastoracinės Tarybos posėdį (informacija Panevėžio vyskupijos tikintiesiems)
2014.12.18    
PVK

Šių metų gruodžio 2 d. įvyko Panevėžio vyskupijos Pastoracinės Tarybos posėdis, kurį sušaukė ir vadovavo vysk. Lionginas Virbalas SJ. Šis pirmas susitikimas buvo skirtas aptarti dabartinę padėtį, išklausyti pasiūlymus, pastabas dėl įvairių pastoracijos sričių vyskupijos parapijose popiežiaus Pranciškaus apaštališkojo paraginimo Evangelii gaudium šviesoje.

Po maldos, skirtos Pašvęstojo gyvenimo metams ir trumpo Tarybos narių prisistatymo, vyskupas visus supažindino su Bažnyčios teisėje įtvirtintomis vyskupijos Pastoracinės Tarybos funkcijomis. Paskirtieji nariai atstovauja „<...> visai vyskupiją sudarančiai Dievo tautos daliai, atsižvelgiant į skirtingus vyskupijos regionus, socialines sąlygas, profesijas <...>“ (kan. 512 § 2 KTK). Pagrindinės šios Tarybos, kurios sudėčiai ypatingas vaidmuo skirtas pasauliečiams, užduotys yra „<...> vadovaujant vyskupui, tirti, vertinti ir pateikti praktinius pasiūlymus dėl to, kas susiję su pastoracine veikla vyskupijoje“ (kan. 511 KTK).

Remdamasis statistiniais 2006 ir 2013 metų duomenimis vyskupas pristatė Panevėžio vyskupiją: jos parapijų žemėlapį, teritorijoje esančių gyventojų ir tikinčiųjų skaičių kaitą, sakramentų praktikavimą, demografinę mokyklų padėtį. Buvo pasidžiaugta, kad vyskupijos dvasininkų ir vienuolių skaičius išliko beveik nepakitęs, tačiau liūdina naujų pašaukimų stygius.

Pagal 2013 metų gyventojų apklausą buvo pristatyta lyginamoji statistika, atspindinti religijos bei tikėjimo svarbą, sampratą ir praktikavimą Lietuvoje ir Panevėžio vyskupijoje. Procentais išvardinti duomenys rodo, kad vyskupijoje 85% nors ir sakosi esą katalikais, tačiau dalykai liečiantys tikėjimo sąmoningumą, maldos praktiką, požiūrį į religiją ir Bažnyčią bei elementariausias katekizmo žinias turi menką rezonansą. Trys ketvirtadaliai save laikančių katalikais net nebandė dalyvauti parapijos gyvenime. Tokių, kurie domisi katalikų tikėjimo klausimas yra trečdalis, tačiau tik šiek tiek mažiau nei pusė katalikų mano, kad asmeniniam santykiui su Dievu palaikyti Bažnyčia ir religinės apeigos nebūtinos.

Pabaigus apklausos pristatymą kiekvienas tarybos narys turėjo galimybę pasidalinti savo nuomone, patirtimis, pasiūlyti idėjų ar sumanymų. Daugelio pasisakiusiųjų mintys krypo viena linkme, ką ir popiežius Pranciškus savo apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium akcentavo – evangelizacijos būtinybė ir „ne“ tarpusavio karui Bažnyčios viduje (pgl. EG 98–101). Šitai įmanoma pasiekti išgyvenant asmeninį atsivertimą ir uždegus širdį nuoširdžiam liudijimui. Atsinaujinimo dienos kunigams bei katechetams sustiprintų apaštalavimo dvasią. Pasiekti netikinčius ir nepraktikuojančius bei juos išlaikyti tikėjime reikalingi žmonės judintojai ir palaikytojai. Vyskupijos evangelizavimo komanda galėtų puikiai atlikti judintojo vaidmenį, bet palaikyti atradusius tikėjimą žmones bene sunkiausia užduotis.

Neliko nepastebėtos pozityvios tendencijos neapsiribojant vien tik ruošimu sakramentams ir jų administravimu, tačiau susiduriama su sunkumais – kokį tęstinumą gali parapija pasiūlyti Pirmosios Komunijos vaikams, sutvirtinamiesiems ir jaunavedžiams. Tradiciniai choras, procesijos bei patarnavimas neretai neatitinka naujai įsiliejančių į parapijos gyvenimą tikinčiųjų poreikių, norisi kažko naujo. Tokia „nauja pasiūla“ reikalauja atsižvelgti į pastoracines reikmes, kurios kiekvienoje aplinkoje (parapijoje, vietos bendruomenėje, mokykloje, šeimoje) gali labai skirtis. Žmonės nenori įsipareigoti ir įsitraukti į pastovias veiklas. Įvairios programos turi būti siūlomos diferencijuotai, priklausomai nuo parapijos situacijos, tačiau nenurašant netradicinių iniciatyvų, kad žmonės neatsilieps. Pvz.: jaunimas dažnai mielai įsitraukia į socialinę veiklą todėl įmanoma per tai megzti geresnį kontaktą.

Pasauliečiai pastebėjo, kad kunigo buvimas visuomet yra tam tikra evangelizacija, net kai jis tiesiogiai apie tai nekalba. Kunigas mažose parapijose gali būti įvykiuose, bendruomenės ar mokyklos renginiuose, bendrose šventėse ir per tai megzti geresnį ryšį. Asmeninis žmonių pakvietimas ir užkalbinimas, ar tą darytų kunigai ar pasauliečiai, išliks veiksmingesniu negu skelbimas nuo tribūnos. Svarbu taip pat kokiais žodžiais ir būdais vyksta šis kvietimas, nes dažnai pastebimas kalbos (bei mentaliteto) neatitikimas tarp skelbiančiojo ir klausančiųjų, ypač tas ryšku stebint sielovados santykį su vaikais.

Pastoracinei sėkmei pasitarnauja naujai įgijęs pagreitį „Alfa“ kursas, tačiau mažesnių parapijų kunigams neverta nusiminti neįgyvendinus panašių programų, o įvertinti kas svarbu, kokie prioritetai bei ką įmanoma pritaikyti esamoje bendruomenėje. Įsiklausius į poreikius galima ieškoti naujų idėjų ir Šventosios Dvasios įkvėpimo.