Naujienos
Sausio 14 d. permanentinio kunigų formacijos susitikimo metu prisistatė vyskupijoje esančios vienuolynų bendruomenės
2015.01.16    
Kun. Algirdas Dauknys

Vienuolinių bendruomenių pristatymo-prisistatymo pradžioje įžanginę konferenciją apie Pašvęstąjį gyvenimą perskaitė Marijos tarnaičių provinciolė s. Jolita. Susirinkusiems ji priminė, jog šiais metais popiežius Pranciškus pakvietė Bažnyčioje naujai išgyventi vienuolinį gyvenimą. Pašvęstojo gyvenimo seserys ir broliai savo malda, liudijimu ir misija pasauliui paliudija tris paradigmas: Evangelija, pranašystė, viltis.

s. Vanda pristatė keletą svarbių šv. Kotrynos vienuolyno istorijos detalių. Lietuvoje seserys įsikūrė XVII a. Šv. Mergelės ir Kankinės Kotrynos seserų kongregaciją įkūrė Regina Protmann 1571 m. Braunsberge, Lenkijoje. 1999 m. kongregacijos įkūrėja Regina Protmann paskelbta palaimintąja. Lietuvoje šv. Kotrynos seserys, pakviestos vyskupo Jurgio Tiškevičiaus įsikūrė 1645 m. Krakėse. Po Tridento susirinkimo Lietuvoje pati seniausia vienuolinė moterų bendruomenė yra sesės benediktinės, kurios įsikūrė 1627 metais.

1939 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Lietuvos provincijoje buvo 96 seserys, o dar virš 20 mergaičių ruošėsi jomis tapti. Sovietmečiu seserys kotrynietės veikė slaptai: katekizuodavo vaikus šeimose, jaunimui organizuodavo rekolekcijas, konferencijas, vystė kitokią pogrindinę religinę veiklą. Jos perrašinėdavo dvasinio turinio knygas, jas platindavo, talkino parapijose. Lietuvoje šiuo metu yra 21 sesuo. Centriniai namai ir naujokynas yra Kaune. Seserys gyvena ir dirba Vilniuje, Krakėse, Kupiškyje ir Panevėžyje: (dėsto tikybą, vadovauja ateitininkams, organizuoja seminarus ir stovyklas, talkina evangelizacijoje.) Kongregacijos centras yra Romoje. Savo provincijas seserys yra įkūrusios: Vokietijoje (Berlyno ir Miunsterio), Brazilijoje (Petropolio ir Novo Hamburgo), Lenkijoje, Afrikoje (Togo). Seserys apaštalauja Baltarusijoje, Kaliningrado srityje, Filipinuose ir Haityje. Filipinuose jos stato antrą mokyklą ir ruošiasi įkurti provinciją. Iš viso pasaulyje yra apie 600 seserų.

Atsidavusios Dievo valiai, seserys savo gyvenime vadovaujasi šūkiu „Kaip Dievas nori!“ ir stengiasi išlaikyti savo įsteigėjos Motinos Reginos dvasią ir charizmą. Panevėžyje seserys kotrynietės vadovauja adoracijai, veda suaugusių ir Alfa kursus kalėjime, talkina parapijų gyvenime. Pasaulyje jos sėkmingai darbuojasi ir vadovauja ligoninėms, mokykloms, kolegijoms, med. punktams, darželiams.

Dievo Apvaizdos vienuolynas. S. Dominyka, Utenos namų vyresnioji, pateikė keletą istorijos detalių, pabrėždama, kad vienuolyno istorija yra glaudžiai susijusi su Panevėžiu ir su šv. Pauliečio draugija. Dievo Apvaizdos seserų įkūrėja yra Marija Rusteikaitė. 1930 vysk. Paltarokas patvirtino vienuolyno Statutą. S. Marija sugebėjo apjungti bendram tikslui žymiausius ano meto žmones. Karo metais ji gelbėjo žydus. Už tai ji yra apdovanota Teisuolių medaliu. Jos beatifikacijos byla pradėta 2011 metais.

Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos charizma “būti gelbstinčios ir išganingos Dievo meilės įrankiu”. Seserų pagrindinis darbas - senelių ir ligonių slauga, vaikų ir našlaičių globa ir ugymas. Jaunimas būrėsi į Gerojo Samariečio bendruomenę. Seserys darbavosi keturiose Panevėžio “Dievo Apvaizdos” prieglaudose.

Sovietmečiu seserys buvo išsklaidytos ir gyveno po vieną. Jos padėjo Bažnyčiai savo įvairiopais patarnavimais: katecheze ir jaunimo ugdymu, vadovaudamos procesijoms bei organizuodamos jiems rekolekcijas. Šiuo metu seserys talkina parapijos sielovadoje, jaunimo ir suaugusių evangelizacijoje, padeda vesti Alfa kursą jaunimui ir suaugusiems, kairos rekolekcijas. Jos įkūrė vaikų ir jaunimo dienos centrą Panevežyje, daug dirba su romų tautybės šeimomis. „Svarbu ne tik Gerąją Naujieną atnešti, bet ir jai padėti augti“,- sakė ji.

Švč. Mergelės Marijos tarnaites pristatė s. Jolita. Marijos tarnaičių charizma atspindi Jėzaus bruožą – jo 30 m. tylaus, paslėpto gyvenimo Nazarete laikotarpį. „Savo gyvenime sekame Švč. Mergelę Mariją ir šv. Pranciškų”. Būdingas bruožas – laiko ženklų skaitymas. Vienuoliją įkūrė palaimintasis t. Honoratas Kozminskis 1878 metais Gietčvalde. Lietuvoje, gi, bendruomenę įkūrė s. Margarita Rimkevičaitė 1923 m.

Nuo tol seserys įkūrė ir sėkmingai iki 1940 m. darbavosi Mergaičių amatų ir namų ruošos mokyklose Panevėžyje, Tauragėje, Rokiškyje, o taip pat Žemės ūkio mokykloje Adakave, vaikų darželiuose Palangoje ir Panevėžyje, Mergaičių globos namuose Kaune bei vaikų prieglaudoje Girėnuose.

Sovietmečiu visi namai buvo nacionalizuoti, seserys išvarytos. Pogrindyje seserys daug pagelbėjo Bažnyčiai įvairiose tarnystėse: (vaikų katechezėje, daug dirbo jaunimo ugdyme, organizuodamos konferencijas, rekolekcijas, sąskrydžius, vaidinimus.) Jų globoje ir joms vadovaujant, Panevėžyje sėkmingai veikė didelis Eucharistijos bičiulių jaunimo būrys, kurie su kitais Eucharistijos bičiuliais Lietuvoje sėkmingai dalyvaudavo įvairiose pogrindinėse religinėse ir pilietinėse akcijose.

Atkūrus Nepriklausomybę, seserys toliau tęsė savo veiklą, “skaitydamos laiko ženklus”: (organizuoja įvairius jaunimo susitikimus ir vasaros stovyklas, kursus, rekolekcijas, maldos grupeles ir kt.. Sesuo Aušra Kuodytė nuo 2002 iki 2012 m. darbavosi Centrinėje Afrikoje: Ruandoje ir Konge.) Vienuolyno seserys pasklidusios darbuojasi Latvijoje, Šiaurės Amerikoje, Centrinė Afrikoje: Ruandoje ir Konge, Prancūzijoje ir Baltarusijoje. Šiuo metu Lietuvoje 57 seserys gyvena ir darbuojasi įvairiose Lietuvos vietose: Vilniuje, Kaune, Druskininkuose, Palangoje, Šilalėje, Palendriuose, Panevėžyje.

Apie Tiberijados bendruomenę papasakojo br. Mišelis ir br. Serafimas. 1979 metais Belgijos pietuose prie Lavaux-st.Anne miestelio Tiberijados bendruomenę įkūrė br. Morkus. Baltriškėse, Zarasų rajone bendruomenę įkūrė br. Juozapas 2001 metais. Pirmą kartą Lietuvoje br. Juozapas apsilankė „laisvės vėjams pučiant“-1991 metais. Nuo to laiko br. Juozapas su keletu kitų brolių ir talkininkų kiekvienais metais organizuodavo šeimų ir jaunimo stovyklas Baltriškėse. Dabar Tiberijadoje yra apie 30 brolių. Prieš keliolika metų buvo įkurta Tiberijados seserų bendruomenė. Joje - penkios seserys iš Lietuvos.

Mes vadovaujamės šv. Pranciškaus, benediktinų, Teresės iš Lisieux dvasingumu. Kasdienybė paprasta – malda, darbas, misija. Lietuvoje daugiausia darbuojamės su jaunimu. Belgijoje mes dažniau kviečiami parapijinėms misijoms. Jų metu dešimtis brolių atvyksta į parapiją. Tuomet drauge meldžiamės, einame į šeimas, kalbamės ir meldžiamės drauge.

Nemažai dėmesio skiriame misijoms. Brolis Juozapas įkūrė bendruomenę Konge, Afrikoje. Br. Serafimas dažnai lankosi Filipinuose. Br. Emanuelis, gi, - Kinijoje. Visose šalyse mes organizuojame jaunimo ir šeimų stovyklas, rekolekcijas. Jaunimas dalinasi su kitais tą dvasinę patirtį, kurią gauna stovyklose. Per šv. Damijano maldos grupes bandom palaikyti tą dvasią, kurią gauna dvasinių atradimų metu stovyklose ar susitikimuose. Vaisiai yra labai gražūs. Stebimės jaunimu, kai jie labai giliai atranda ryšį su Dievu. Į Lietuvą atvažiavom laiku.

Ką jie randa Baltriškėse? Tai malda, rankų darbas bendruomenėje ir misijos. Liudijimas veikia labiau nei pamokslai. Žmonėms reikia tėvo, autoriteto. Nors jų namuose yra tėvas, bet to tėviško ryšio jiems dažnai trūksta. Labai svarbu išmokti išklausyti. Ne dažnai mes randame atsakymus, bet kartais užtenka išklausyti ir drauge keliauti. Atsakymai į jaunimui iškylančius klausimus ateina per įvairius ženklus. Tuomet tikėjimas persunkia visą gyvenimą. Vaikinams sudarom galimybę gyventi šv. Jono Krikštytojo metus mūsų bendruomenėj svečių namuose. Čia jiems yra galimybė apsvarstyti savo ateitį. Pernai buvo penki vaikinai. Du iš jų įstojo į mūsų bendruomenę. Šiemet –bendruomenėje trys „naujokai“. 2012 metais baigėm bažnyčios rekonstrukciją. Dabar naujam gyvenimui prikeliame buvusį mokyklos pastatą. Kiekvieną sekmadienį į mūsų bažnyčią iš aplinkinių miestelių suvažiuoja apie penkiasdešimt žmonių. Br. Egidijus dabar Belgijoje praleidžia šabo metus.

Savo ruožtu, Br. Serafinas papasakojo apie misiją Filipinuose, Salpoje prie Manilos, labai vargingame regijone. Čia broliai įkurė mažą ligoninę, nes vietiniams žmonėms iki ligoninės reikia dvi valandas plaukti laivu.