Naujienos
Vysk. Liongino Virbalo SJ pamokslas Kupiškio bažnyčioje 2015 m. vasario 16 d.
2015.02.21    

Brangūs tikintieji,
šiandien švenčiame Nepriklausomybės dieną – brangią ir reikšmingą šventę. Tik turėdami Nepriklausomybę galime gyventi, kurti ir spręsti savo šalies reikalus, jos ateitį. Be jos liktume pastumdėliai savo pačių krašte, kokiais ne kartą mus bandė padaryti.

Ką tik girdėti šios dienos liturginiai skaitiniai nuskamba labai drastiškai ir atrodo netinka mūsų gražiai ir brangiai Nepriklausomybės šventei. Pirmasis skaitinys iš Pradžios knygos pasakoja apie pirmuosius žmones. Po nuopuolio jie susilaukia vaikų ir... vienas nužudo kitą. Žinoma, tai nėra reportažinis pasakojimas, o išminties ir gilesnės prasmės perdavimas. Gal šis Šventojo Rašto skaitinys ir nėra įkvepiantis, pagaunantis, bet jis atskleidžia tiesą ir tam tikra prasme perspėja. Jis perspėja, kad kiekviename žmoguje slypi didžiulės, Dievo duotos galimybės, tačiau taip pat ir blogio galimybės. Žmogus neapsaugotas nuo blogio, kiekvienas iš mūsų, ir kiekviename iš mūsų veikia niekšybės paslaptis, kaip rašė Antanas Maceina.

Gali pasirodyti keista, bet tokios datos, kaip ši, Nepriklausomybės paskelbimo minėjimas, atsiranda todėl, kad pasaulyje ir žmoguje veikia ne vien tiktai gėris. Jei egzistuotų vien šviesa ir gėris, viso pasaulio žmonės gyventų visuotinėje harmonijoje, nereikėtų dalintis į valstybes, mes visi turėtume visas galimybes atskleisti ir vystyti tai, kas mums brangiausia, ką mylime, su visomis tautomis gyventume taikoje, ir niekas mums negrasintų. Deja, žinome, kad taip nėra. Save, savo Tėvynę reikia apginti, nes kyla daug grėsmių. Šiandien, minėdami Nepriklausomybės dieną, vėl prisimename tuos, kurie ją gynė ir saugojo. Su dėkingumu atmename savanorius, dorus valstiečius, darbininkus, menininkus, taip pat esame dėkingi partizanams ir visiems, kurie išsaugojo laisvės dvasią. Dėka jų esame laisvi ir šiandien galime švęsti.

Prieš 25 metus – jau praėjo ketvirtis amžiaus! – paskelbus, kad atkuriama nepriklausomybė, atrodė, jog nebeliks nei sunkumų, nei susiskaldymo, nei savanaudiškumo. Bet kas atsitiko? Laisvė atskleidė tai, kas yra žmogaus širdyje. Ne laisvė padarė žmogų blogą, piktą, savanaudį. Laisvėje pasireiškė tai, kas žmogaus širdyje jau buvo – gal paslėpta, užspausta, bet jau buvo.

Tačiau laisvė yra ir ta aplinka, kurioje žmogaus širdis gali keistis. Žmogus ne priverčiamas vienaip ar kitaip elgtis, o sudaromos galimybės, jis pakviečiamas keistis, augti. Labai svarbu vėl ir vėl sustiprinti ir atnaujinti kiekvieno iš mūsų širdį. Žmogaus širdyje visuomet vyksta kova. Joje varžosi pasiaukojimas ir egoizmas, šviesa ir tamsa, siaurumas ir atvirumas. Reikia kurti, puoselėti, palaikyti gėrį, atnaujint širdį, nes savaime užauga džiunglės, bet ne sodas, susiformuoja pelkė, bet ne parkas. Reikia pastangų, kad žmogaus širdyje vyrautų grožis ir gėris.

Drąsi, gera širdis savo aplinkoje kuria gėrį. Tokių širdžių mums visada reikia. Kaip reikėjo aštuonioliktaisiais, keturiasdešimtaisiais, devyniasdešimtaisiais, taip reikia ir šiandien. Ypač dabar, kai matome, girdime, kas dedasi aplink mus, visai netoli, kai Kaino palikuonys yra sukilę žudyti savo brolius, ir kai nelengva apginti teisę būti savimi.

Laisvė kaip ir gyvenimas, yra Dievo dovana, todėl esam čia, dėkodami už ją ir melsdami pagalbos ateičiai. Bet Dievas lengvų dovanų neduoda. Dievo dovanas gauname kartu su įpareigojimu būti atsakingais už jas. Kasdien reikia rūpintis, saugoti ir auginti tai, ką esame gavę ir turime. Nei gyvenimas, nei laisvė nepasilieka tarsi užkonservuoti. Laisvė taip pat nėra kažkur toli, sostinėje, ji nėra kieno nors – prezidentų, ministrų, vadų. Ne, laisvė yra čia ir dabar, kiekvieno mūsų širdyje. Aš ir jūs gavome ją kaip galimybę iš Dievo, ir už ją esam atsakingi. Jeigu mes, kiekvienas iš mūsų, nebūsime dori ir laisvi, jei kasdien nekursime laisvės – kažko trūks. Ir neduok Dieve, tada mūsų visų laisvė gali tapti skylėta, sutrūkinėjusi: dėl tavęs, dėl manęs, dėl to, kad nekūrėme, nepalaikėme laisvės savo širdyje ir gyvenime.

Šiandien visiems linkiu vilties ir pasitikėjimo, nes tikime ne tik Dievą Kūrėją, bet ir Dievą Gelbėtoją, mūsų Viešpatį Jėzų, kuris ištraukia ir išgelbsti iš nuodėmės, išlaisvina iš jos. Popiežius Pranciškus taip dažnai kviečia džiaugtis, ragina džiaugsmingu tikėjimu dalintis, nešti, perduoti jį visiems. Prieš dvi savaites, vizito Romoje metu, Lietuvos vyskupai buvome susitikę su popiežiumi Pranciškumi. Kalbėjomės su juo, klausėme jo nuomonės apie Bažnyčios ateitį, tikėjimą, perspektyvas, galimybes. Jis vėl pabrėžė, kaip svarbu perduoti džiaugsmingą tikėjimą, pasiekti tuos, kurie yra atitolę nuo Bažnyčios – galbūt dėl gyvenimo situacijų, dėl savo silpnumo, o gal dėl mūsų pačių kaltės jie yra atsiriboję, atsiskyrę. Turime pasiekti juos, nebūti užsidarę, savimi patenkinti, o tapti džiaugsmo, meilės, gerumo nešėjais.

Kaip gyvybės, laisvės, taip lygiai ir tikėjimo negalima užšaldyti, užkonservuoti. Reikia auginti, reikia perduoti jį kitiems, perduoti jaunajai kartai. Nemanykime, kad galime palikti viską taip, kaip buvo. Ne! Kas nesikeičia, kas nežvelgia į ateitį, tas miršta, išnyksta. Reikia gyvastingumo ir energijos. Jei šiandien turime popiežių Pranciškų, tai dėka popiežiaus Benedikto XVI, kuris tikrai yra didis teologas, buvo didis popiežius, ir yra didis žmogus. Jis nesilaikė įsikibęs savo vietos, savo pozicijos, savo galios. Kai pajuto, kad tinkamai nebegali tarnauti, atsistatydino. Kaip sakė buvęs Apaštalinis Nuncijus, popiežius Pranciškus Bažnyčiai yra Dievo dovana dėka popiežiaus Benedikto. Taip pat Bažnyčios teisėje numatyta vyskupų atsistatydinimas sulaukus tam tikro amžiaus. Visa tai parodo, kad svarbu yra tarnauti – tarnaut žmonėms, Dievui, Bažnyčiai. Tokia galimybė visuomet yra. Linkiu visiems šios šviesios galimybės atsinaujinti. Tikrai džiaugiuosi, kad Kupiškio parapijoje turite kleboną, kuris yra pilnas energijos, drauge jau turi patirties ir remiasi Dievu. Ir kai jis rūpinasi Bažnyčios ir parapijos ateitimi, aš jį visiškai palaikau. Meldžiu Viešpatį ir tikiu, kad Viešpats duos jėgų, kad dar daug galėtume nuveikti, kurdami gyvenimą, laisvę, gyvendami tikėjimu, būdami vieningi.

Džiugiai švęskime Nepriklausomybę. Būkim dėkingi už ją Dievui ir žmonėms. Branginkim ją, kad išlaikytume ir perduotume ją ateities kartoms.