Naujienos
Kovo 24 d. Panevėžio Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje dr. A. Giniūnienės paskaita apie Kryžiaus kelio tradiciją Panevėžio vyskupijos bažnyčiose
2015.03.27    
Kun. Algirdas Dauknys

Kovo 24 d. Panevėžio Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje paskaitą apie Kryžiaus kelio tradiciją Panevėžio vyskupijos bažnyčiose skaitė menotyrininkė dr. Asta Giniūnienė. (Drauge ji pristatė ir savo monografiją „Kryžiaus kelias Lietuvoje XVIII a. antroje pusėje–XX a. pradžioje: sklaida ir raiška”.)

Renginį vedė poetė Elvyra Pažemeckaitė. Pranešime prelegentė apžvelgė Kristaus kančios kelio pamaldumo tradiciją, kuri formavosi didžiosiose kalvarijose ar vienuolynuose. Kryžiaus kelio pamaldumu buvo pavesta rūpintis pranciškonams, o Lietuvoje – čia įsikūrusiems bernardinams. (Bernardinų vienuolių, vyskupų ir klebonų pastangomis jis pasiekė visas bažnyčias, o kultūros paveldui paliko kalvarijas, Kryžiaus kelio koplytėles šventoriuose ir paveikslus-atvaizdus bažnyčiose.)

Dr. Asta Giniūnienė pastebėjo, kad (Panevėžio vyskupija iki 1849 metų priklausiusi Vilniaus vyskupijai, o vėliau - Žemaičų vyskupijai,) kryžiaus kelio vaizdavimas perėjo kelis etapus. Viduramžiais dailėje yra būdingi atskiri Kristaus kančios arba nukryžiavimo siužetai: Rūpintojėlio arba Susimąsčiusio Jėzaus atvaizdavimas, Pietos, ECCE HOMO, vėliau iš Trinitorių kilusio Jėzaus Nazariečio atvaizdas, skirti Kristaus kančios apmąstymui Lietuvoje. Vilniaus katedroje yra išlikusi viena seniausių Nukryžiuotojo freskų. Vilniaus Bernardinuose yra Kenčiančio Kristaus freska. Bene seniausias Kryžiaus kelias buvo įrengtas Bernardinų bažnyčioje. Pradėtas jis buvo formuoti XVII a. pradžioje, suformuotas XVII a. pabaigoje.

Kitas etapas. Pop. Klemensas XII 1731-1732 m. reglamentavo 14 stočių kryžiaus kelio vaizdavimą. Pop. Benediktas XIV 1742 gegužės 10 d. (visi Kryžiaus kelio įvadai cituoja šį dokumentą) savo bulėje skelbia, kad bernardinai kryžiaus kelius gali įrengti ne tik savo vienuolijose, bet ir parapijinėse bažnyčiose ir špitolėse. Juos pašventinus, suteikiami atlaidai.

Didžiausias kryžiaus kelio platintojas Romoje yra pranciškonų vienuolis šv. Leonardas de Porto Maurizio, įrengęs virš 500 kryžiaus kelių. Didysis pakilimas Lietuvoje buvo XVII a. vidurys, kai Vilniuje ir Žemaičių Kalvarijoje buvo įrengtos Kalvarijos. Dalia Vasiliūnienė savo monografijoje išnagrinėjo ir aprašė Žemaičių Kalvarijas. Nemažai vietos prelegentė taip pat skyrė Rokiškio, kitų Panevėžio vyskupijos bažnyčių kalvarijų ir kryžiaus koplytėlių istorijai ir likimui. (Panevėžio vyskupijoje ryškiu kultūros centru buvo Troškūnų bernardinų vienuolynas. Buvo aptarti šių vienuolių veiklos pėdsakai – XVIII a. pab. šventovėje buvę Petro Rozalino paveikslai, paminėti faktai apie jų dalyvavimą steigiant dominikonų Skapiškio kalvariją, įrengiant Aleksandravėlės Kryžiaus kelią šventoriuje ir kitas stotis.

Plačiau buvo aptarta Panevėžio vyskupijoje mažai žinoma kalvarijų tradicija: 1772 m. pastatytos regulinių atgailos kanauninkų Papilio, 1810 m. Skapiškio dominikonų kalvarijos, kurios sunyko, po sukilimų uždarius vienuolynus. Pranešėja daug dėmesio skyrė paskutinei kalvarijai ne tik Panevėžio vyskupijoje, bet visoje Lietuvoje. Tai - Rokiškio kalvarija. Nuo 1863 m. keliais etapais, ryžtingai ir slaptai vykdoma statyba dėl carinio suvaržymų ir persekiojimų liko neužbaigta. 1914 m. buvo sumanyta atkurti visas 14 stočių, bet, prasidėjus karui, šis užmojis buvo sužlugdytas. Šią kalvariją dabar mena mieste ir už jo išlikusios septynios stotys: mūrinė koplyčia Velniakalnyje ir plačiai išdėstytos koplytėlės. Tai turėjusi būti XIX a. didžioji Aukštaitijos kalvarija.

Panevėžio vyskupijos bažnyčių šventoriuose išliko daug architektūriniu požiūriu vertingų Kryžiaus kelio koplytėlių kompleksų. Pats ankstyviausias paminklas – tai Aleksandravėlės šventoriaus kryžiaus kelias. Architektūriniu grožiu ir sandara išsiskiria Vabalninko, Dusetų, Palėvenės, Vaškų ir daugelio kitų šventoriaus koplytėlės.)

Po pranešimo žodį tarė Panevėžio vyskupas Lionginas Virbalas. Jis pažymėjo, kodėl Kryžiaus kelio pamaldumo tradicijas plėtoti buvo pavesta pranciškonams. Šie vienuoliai saugojo šventąsias vietas šv. Žemėje, lydėdavo maldininkų grupes, taigi, geriausiai išmanydavo tuose reikaluose. Jiems ir buvo patikėta Viešpaties kančios apmąstymo stotis įrengti prie bažnyčių... Vyskupas pastebėjo, kad pats Pranciškus Asyžietis gražiai išgyveno Jėzaus artumą. Todėl jis sumanė apčiuopiamai atvaizduoti tą ypatingą patyrimą, įrengiant Prakartėlę. Iš čia kilo tradicija – rengti prakartėles mūsų bažnyčiose. Aišku, laiko tėkmėje keitėsi vaizdavimo supratimas ir būdas. Bet Prakartėlė ir Kryžiaus kelio stotys mūsų dienas pasiekė kaip tinkamos priemonės ir pagalba ne tik įsivaizduoti, bet ir išgyventi Kristaus Įsikūnijimą ir jo esminius išganymo įvykius... Mes, gi, gyvename XXI a. Dabar pabrėžiami kiti akcentai, ypač po II Vatikano susirinkimo. Jeigu mes apmąstome Kristaus kančią – ji yra esminis mūsų išganymo momentas – bet ji yra neatsiejama nuo Priskėlimo. Kita vertus, pastebėjo vyskupas, šiais laikais jau apmąstomas Jėzaus Šviesos kelias. Tai - įvykiai po Prisikėlimo... Ir šis laikas yra jo Šviesos laikas. Mes pratęsiame to gyvenimo po prisikėlimo – gyvenimo su juo – laiką. Galbūt, leiskite paprognozuoti, „po kiek laiko, plėtojantis žmonių pamaldumui, atsiras ir mūsų gyvenimo su Jėzumi po prisikėlimo KELIAS“,- kalbėjo Ganytojas. Jis padėkojo dr. Astai Giniūnienei už puikų darbą ir pristatymą. Galop, vyskupas, pasidžiaugęs Skrebotiškio parapijoje Vainiškių kapinaitėse pernai rugsėjo 20 d. pašventintomis atstatytomis kryžiaus kelio stotimis, jis paklausė menotyrininkės: „Ar neteko Kryžiaus kelio koplytėlių ar paveikslų aptikti kapinėse ir kitur?“ Prelegentė atsakė, kad kryžiaus kelio koplytėlės ir kryžiai kapinėse kartais būdavo aptinkami, bet jie daugumoje jau yra sunykę.

Paklausta, kaip ji atėjo iki Kryžiaus kelio vaizdavimo tradicijos tyrinėjimų, Vatikano radijui ji sakė, jog ne ji pasirinko temą, bet tema pasirinko ją. Pirmas dar sovietmečiu „užsikabinimas“ buvo Kauno J. Naujalio mokykloje, kai dail. Arūnas Vaitkūnas pasiūlė apžiūrėti ir parašyti straipsnį apie nykstančius Beržoro kryžiaus kelio stočių paveikslus atšilimo 1987 metais. Ji pastebėjo, kad XIX a. pradžioje Vienoje kilo ir Romoje įsikūrė nazarėnų sąjūdis. Ji taip pat prsiiminė Joseph‘ą Fiurich‘ą, kurio sukurtas Vienos šv. Jono Nepomuko bažnyčios Kryžiaus kelio modelis vėliau paplito visoje Europoje. Lietuvoje daugiausia yra šio dailininko kartočių ir kopijų. Minėtas sąjūdis norėjo sugrąžinti menui kilniuosius idealus ir švarųjį, nuo buitinių formų apvalytą meną.)