Naujienos
Didžiojo Ketvirtadienio homilija Panevėžio katedroje
2015.04.03    

Jūsų Ekscelencija vyskupe Jonai, mieli broliai kunigai, brangūs tikintieji,

sveikinu visus susirinkusios Viešpaties vardu. Didysis Ketvirtadienis – ypatinga diena visiems, bet ypač kunigams, nes minime kunigystės įsteigimą. Šiandien noriu pasveikinti tuos, kurie šiais metais švenčia kunigystės jubiliejų. Visų pirma kan. Petrą Budriūną ir kan. Pranciškų Tamulionį – su auksiniu kunigystės jubiliejumi, o kun. Rimantą Gudelį ir Salvijų Pranckūną – sidabriniu. Tarp šių dviejų – kitos gražios sukaktys: 40 metų – kun. Viktoras Cukuras, 30 metų Petras Baniulis, Jonas Bučelis, Feliksas Čiškauskas, Algirdas Dauknys, Vladas Jackūnas, Aurelijus Simonaitis, Virginijus Veilentas. O 55-ąsias šventimų metines mini kun. Sigitas Uždavinys. Viešpats teatlygina už visa gera, ką esate nuveikę. Jis vienas tai geriausiai žino, o mes tariame nuoširdų AČIŪ.

Džiaugiuosi galėdamas švęsti Eucharistiją su visais jumis – didele dalimi Vyskupijos kunigų ir atnaujinti kunigystės pažadus, duotus šventimų dieną.

Mišių skaitiniuose du kartus išgirdome žodžius apie patepimą – pirmiausia iš pranašo, o paskui iš paties Jėzaus lūpų. Visi čia esantys esame patepti: per Krikštą ir Sutvirtinimą tapę „išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis“ (1 Pt 2, 9). Tačiau mes, gavę šventimus, prisimename dar vieną patepimą ta krizma, kuri ir šiandien bus pašventinta.

Šventimais esame paskirti Dievui ir išskirti nuo to, kas nepriklauso Jo misijai – kaip Laiško romiečiams pradžioje prisistato apaštalas Paulius: vocatus apostolus, segregatus in evangelium Dei – „pašauktasis apaštalas, išskirtas [skelbti] gerąją Dievo naujieną“ (Rom 1, 1).

Bet išskirtas nereiškia visiškai atskirtas. Tą primena Presbyterorum ordinis: „Naujojo Testamento kunigai savo pašaukimu ir šventimais tam tikru būdu Dievo tautoje išskiriami, tačiau ne tam, kad nuo jos ar nuo bet kurio žmogaus užsisklęstų, o tam, kad visiškai pasišvęstų Viešpaties pavestajam darbui. Jie negalėtų būti Kristaus tarnautojai, jei neliudytų ir neperteiktų kitokio gyvenimo, negu žemiškasis. Antra vertus, jie nepajėgtų tarnauti žmonėms, jei liktų svetimi jų gyvenimui ir sąlygoms (PO 3).

Šis dvejopas ryšys – su Tuo, kuris pašventina ir siunčia bei su tais, pas kuriuos esame pasiųsti, apima visą mūsų gyvenimą. Kunigas yra tarp žmonių – jis neša Tą, kuris jį siuntė ir kurį trokšta visiems skelbti.

Tačiau kunigui reikia būti ne vien tarp kitų, su kitais, bet ir dėl kitų. Kaip Gerasis Ganytojas Jėzus, kuris už avis guldo savo gyvybę, kuris Eucharistijoje atiduoda save kaip duoną, laužomą už pasaulio gyvybę.

Viešpats, pasilenkęs plauti mokiniams kojas, padeda neužmiršti, kad visos pareigos, kurias užimame Bažnyčioje yra ne dėl mūsų – pasitenkinti ar pasigirti. Taip pat pakeitimai šiose pareigose nėra nei premijos, nei pasiekimai, nei pažeminimai – jie vyksta, kad Bažnyčia galėtų gyvuoti ir vykdyti Kristaus patikėtą užduotį. Tarnystės dvasia ir buvimas „dėl kitų“ yra svarbesni už grynai asmeninius tikslus.

Kunigystė – ne nuopelnas, o Dievo dovana. Kartais ją nešame jausdami, kad neatitinkame Jėzaus pašaukimo, pasiliekame sau per daug, kuriame paralelinį gyvenimą šalio to, kurį skiriame Kristui ir Bažnyčiai. Ar dėl to tampame laimingesni, saugesni, labiau gerbiami ir vertinami? Kažin, labai abejoju. Sunku viską atiduoti, rizikuoti viskuo. Kaip nelengva buvo turtingam jaunuoliui išgirsti Jėzaus kvietimą visko atsisakyti ir jį sekti. O taip pat muitininkui Matui, net negalvojusiam prisidėti prie naujo Mokytojo mokinių grupės, priimti Jo kvietimą. Šių dviejų vyrų atsiliepimas į Jėzaus žodžius buvo skirtingas. Koks yra mano atsiliepimas? Ne tik tą dieną, kai apsisprendžiau siekti kunigystės ar gavau šventimus, bet šiandien, kasdieną, kai kartais reikia ištverti vienatvę, kartais nespėju atsiliepti į visus lūkesčius, kai patiriu nesupratimą arba aš pats kitų nesuprantu.

Kunigystė – ne tik dovana, bet ir įgaliojimas. Įgaliojimas atlikti tai, kas Bažnyčioje pramatyta pašventintiesiems tarnams – čia abu žodžiai reikšmingi: pašventintiems ir tarnams – bet taip pat įgalinimas gyventi ir būti kunigu, apaštalu, Evangelijos skelbėju, juntančiu, kad jos žinia dar neperskverbė gyvenimo „iki sąnarių ir kaulų smegenų“ (Žyd 4, 12), kad šį lobį jis neša moliniame, trapiame inde (plg. 2 Kor 4, 7).

Tegul tai neatima drąsos ir noro nešti bei dalintis Kristaus žinia ir jo džiaugsmu. Visai nebūtina rodytis nesužeidžiamu, tarsi monolitiniu. Jėzus Simoną pavadino Petru – Uola. Žinome, kas jam atsitiko po Jėzaus suėmimo vyriausiojo kunigo kieme. Bet taip pat žinome ir jo graudžias ašaras. Uola, kuri verkia. Linkiu, kad būtume uolos, Bažnyčios uolos, na nors maži akmenėliai, tačiau tokie, kurie sugeba verkti dėl savo ir kitų sužeidimų, o ne gniuždo kitus įvairiais reikalavimais – gerai, jei Evangelijos, o kartais gal tik istoriškai susiformavusiais ar mūsų pačių susikurtais. Ar nebus pats autentiškiausias Dievo meilės ir gailestingumo žinios nešimas, kai žinosiu ir patirsiu, kad visų pirma man pačiam jos reikia?!

Dėkoju jums, mieli kunigai, už tarnystę, už platų darbą bei įsipareigojimą. Žinau, kad šis įsipareigojimas turi savo džiaugsmų, bet taip pat būna paženklintas nuovargio, nusivylimo, įvairiausių reikalavimų ir užduočių gausos. Nedaugėjant kunigų gretoms tie patys darbai guls ant mažesnio kunigų pečių skaičiaus. Absoliuti dauguma tarnaujate dviejose ar trijose parapijose ir juntate, kaip aktualu ieškoti sielovados bendradarbių ir padėjėjų.

Nors nemažas būrys tikinčiųjų yra aktyviai įsitraukę į Bažnyčios gyvenimą, bet dažnai matome, kad jaunuoliai po Sutvirtinimo atitolsta, jauni žmonės nepajėgia įžvelgti tikėjimo grožio ir Eucharistijos vertės, suaugusieji lieka abejingi krikščioniškam įsipareigojimui. Vėl reikia evangelizacijos ir krikščioniško ugdymo. Todėl toks svarbus siekis ieškoti naujų kelių liudyti Kristų žmonėms, tarp kurių gyvename, būti, kaip ragina Popiežius, misionieriška Bažnyčia, kuri eina į žmones, nuolat atsinaujina, kad būtų ištikima savo Viešpačiui (plg. EG 20–33).

Esame čia, kad sustiprintume savo pasitikėjimą Dievu, o taip pat Evangelii gaudium – Evangelijos džiaugsmą. Esame čia, kad dar kartą ištartume „taip“ Kristui, kuris mus pašaukė ir patvirtintume, jog esame pasirengę, nors būdami silpni, pasiraitoti rankoves darbui ten, kur Bažnyčia kviečia. Kristus, kurį sutikome, nepaliauja mus stebinti ir žavėti, o taip pat stiprinti, palaikyti savo Bažnyčią, kurioje norime būti darbštūs tarnai.

Liturgija šiomis dienomis mums dovanoja galimybę su ypatingu dėkingumu ir meile vėl žvelgti į nukryžiuotą ir prisikėlusį Viešpatį, kuris yra tikroji „geroji naujiena“, pripildanti mūsų gyvenimą.

Visiems linkiu sutikti Velykas žvelgiant į Kristų ir džiaugiantis galimybe tarnauti broliams ir seserims.

Lionginas VIRBALAS, SJ
Panevėžio vyskupas