Naujienos
Susitikimas su kunigų artimaisiais Gerojo Ganytojo sekmadienį
2015.04.29    
Lina Kiršaitė

Balandžio 26 d., prasidedant ketvirtajai Velykų savaitei, Katalikų Bažnyčia šventė Gerojo Ganytojo sekmadienį. Panevėžio Kristaus Karaliaus Katedroje ši diena buvo ypatinga, nes Sumos šv. Mišiose Panevėžio vyskupo Liongino Virbalo SJ kvietimu dalyvavo iš įvairių vyskupijos vietų suvažiavę Panevėžio vyskupijoje dirbančių kunigų mamos, tėvai, broliai, seserys ir kiti artimieji. Jie šį sekmadienį sukviesti neatsitiktinai - juk daugelio dvasininkų pašaukimo kelias prasidėjo būtent šeimoje. Kunigų artimiausi žmonės buvo kviečiami drauge melstis už pašauktuosius ir naujus pašaukimus.

Šv. Mišioms vadovavo vysk. Lionginas Virbalas SJ, drauge meldėsi vikaras kun. Dainius Matiukas. Giedojo Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros Sumos choras, vadovaujamas vargoninkas Antano Šauklio.

Susitikimas su kunigų artimaisiais


Pamoksle vysk. L. Virbalas SJ pasidalino tokiomis mintimis:

Romoje katakombose yra skulptūra iš I-ojo amžiaus, kurioje vaizduojamas piemuo ir ant jo pečių avis – tai Gerasis Ganytojas. Plačiai paplitęs Gerojo Ganytojo vaizdavimas išreiškė bendrą įsitikinimą, kad jėzus neapleidžia nė vieno, kad Jis globoja ir saugo. Pirmaisiais amžiais, kai šis atvaizdas paplito, krikščionys buvo persekiojami. Tad jie turėjo tą globą pajusti, turėjo būti tikrai tai patyrę.

Didelė mūsų dalis gyvename mieste ir Ganytojo vaizdas, keliančio ant savo pečių avį, mums ne toks jau ir suprantamas. Kuris iš mūsų esame glostęs avį? Galime pasiremti kitais pavyzdžiais, kurie mus priartintų prie to supratimo.

Jei mes kada buvome pasiklydę miške, ar nesiklausėme – galbūt mūsų artimieji kažkur šūkauja? Koks brangus, koks svarbus tas balsas – kad tiktai jį išgirstume!

Po žemės drebėjimo – ir dabar, po skaudžios nelaimės Nepale, – kaip žmonės klausosi, ar yra kas po griuvėsiais? Kaip laukia esantieji po griuvėsiais – ar juos kas išgirs, ar yra viltis išsigelbėti?

Pasak vyskupo buvusios mokytojos, kai ji išgirdo savo brolio balsą, skambinančio iš JAV telefonu po keliasdešimties metų išsiskyrimo, kai jau buvo tam galimybė, jai atėmė žadą, nebegalėjo nieko pasakyti, tik verkė.

Ką reiškia mylintis, mylinčio, artimo žmogaus balsas...

Čia yra ir tas Gerojo Ganytojo Kristaus balsas, šių dienų triukšme ir kakofonijoje – ramybės balsas, kuris nepataikauja, nesistengia bet kokia kaina sužavėti. Šis balsas kviečia, bet palieka laisvės atsiliepti. Pašaukia, bet ar mes link jo eisime, jau priklausys nuo mūsų.

Ypatingai išgirstamas Jėzaus balsas, kai atsiranda tų, kurie persiima šituo Jėzaus nusiteikimu, kurie pasiryžę guldyti gyvybę už kitus taip, kaip Kristus. Pašaukimų dieną, maldų už pašauktuosius, už naujus pašaukimus dieną, mes prašome ir meldžiamės, kad visi pažintų Kristų per pasiaukojimą tų, kurie yra regimi žmogiškieji ganytojai, kuriuos Kristus yra pašaukęs. Prašome, kad niekuomet nepritrūktų tų, kurie atsilieptų – jaunų, kilnių, drąsių žmonių.

Susitikimas su kunigų artimaisiais

Mintis pakviesti tėvus, brolius, seseris kunigų, kurie darbuojasi Panevėžio vyskupijoje, kilo todėl, kad dauguma, didelė dalis pašaukimų kaip tiktai kyla šeimoje. Jaunuoliai, kurie matė pavyzdį – maldą, pasiaukojimą, meilę realiame gyvenime, pajuto, kad gali tokia meile dalintis Bažnyčioje. Daug mamų, močiučių, tėvų, senelių prisidėjo prie kunigų, vienuolių pašaukimo, daug už juos meldėsi.

„Tačiau šeimos vaidmuo, ypač kunigui, čia nesibaigia. Juk kunigas nesukuria savo šeimos. Todėl ryšys su šeima, kurioje jis gimė, išlieka ypatingas. Iš Jūsų jis laukia ir prašo patarimo, pagalbos, supratimo. Ačiū už tai. Ačiū, kad padedate, ačiū, kad paremiate savo buvimu, malda, išklausymu, supratimu; kad esate tie, į kuriuos galima atsiremti“ – dėkojo ganytojas.

Vyskupijoje visi tikintieji, o ypatingai kunigai yra tarsi viena šeima. Nėra darbdavio, o gyva bendruomenė visų čia esančių kunigų. Jeigu čia yra šeima, tai ir artimųjų šeimos yra labai brangios ir susiję. „Todėl noriu pabūti su Jumis, kartu melstis, pabendrauti. Prisimenu tuos, kurie negalėjo atvykti, tuos, kurie jau yra iškeliavę, kad žvelgtų į mus iš Amžinybės ir lydėtų savo malda. Norisi, kad susipažintumėte vieni su kitais ir vienytumėtės malda už tuos, kurie rengiasi kunigystei, už naujus pašaukimus, už pašauktųjų tėvus, kad jie bendradarbiautų su Viešpačiu. Pašaukimas – tai pakvietimas į laimę, pakvietimas eiti tuo keliu, kuris labiausiai atitinka kiekvieną asmenį. Tie, kurie atsiliepia pilna širdimi, su džiaugsmu, patiria tą laimę“ – sakė vysk. L. Virbalas SJ.

Vyskupas turi teisę per metus du kartus suteikti Apaštalinį palaiminimą, tad šv. Mišių pabaigoje vysk. L. Virbalas SJ suteikė šį palaiminimą tikintiesiems, tuo būdu galėjusiems pelnyti visuotinius atlaidus.

Po šv. Mišių beveik aštuonios dešimtys žmonių – dvasininkai ir jų artimieji – išsirikiavo bendrai nuotraukai prie katedros. Vėliau visi susirinko į parapijos salę agapei. Palaiminęs valgius, vyskupas pakvietė visus vaišintis, o pats ėjo prie svečių, su jais bendravo ir dovanojo paveikslėlius su malda už pašaukimus. Šventėje dalyvavo Panevėžyje pareigas einantys kunigai. Jaukiai apsupti savo artimųjų, visi kartu džiaugėsi bendryste.