Naujienos
Birželio 4 d. Panevėžyje kun. Ksawery Knotz OFM Cap skaitė pranešimą sužadėtiniams ir sutuoktiniams
2015.06.09    
PV Šeimos centras

Birželio 4 – 9 dienomis Lietuvos Šeimos centro kvietimu Lietuvoje lankėsi svečias iš Lenkijos – kunigas Ksaverijus Knocas OFM Cap (Ksawery Knotz). Jis yra mažesniųjų brolių kapucinų vienuolis, pastoracinės teologijos daktaras, rekolekcijų sutuoktiniams vedėjas, knygos „Seksas, kokio nepatyrėte. Kunigo patarimai be jokių tabu“ autorius.

Birželio 4 d. vakarą Panevėžio Šv. apašt. Petro ir Povilo parapijos namuose kun. Ksaverijus Knocas susitiko su sužadėtinių poromis, sutuoktiniais, kunigais, šeimos centrų (Šiaulių, Panevėžio Pasvalio, Biržų, Kupiškio) savanoriais ir darbuotojais. Dalyvavo apie 100 žmonių.

Lektorius kalbėjo aiškiai, giliai ir įtikinamai. Nemokantieji lenkų kalbos neliko nuvilti – Šv. apašt. Petro ir Povilo parapijos klebonas Romualdas Zdanys profesionaliai vertė į lietuvių kalbą.

Kun. Ksaverijus Knocas privertė susimąstyti ne vieną klausytoją, ypač sužadėtinius. Jis labai vaizdingai, aiškiai ir drąsiai perteikė teologijos pagrindus apie Santuokos sakramentą, jo esmę, akcentuodamas tai, jog šį sakramentą turėtų priimti tik tikintys žmonės, o netikintiesiems jis neturi prasmės.

Pirmojoje dalyje svečias, kalbėdamas apie Santuokos sakramentą sužadėtinių meilę palygino su Kristaus meile Bažnyčiai, o kartu ir kiekvienam mūsų. Antroje dalyje jis gana plačiai perteikė lytiškumo etikos pagrindus. Beje, ši sritis mūsų dienomis dažnai tampa lyg ir apleista, netinkama viešai kalbėti, o ypač kunigams bei vienuoliams. Kunigas K. Knocas tarsi tai paneigė, labai tiksliai ir suprantamai pristatydamas Bažnyčios mokymą apie Santuokos sakramento prasmę bei sutuoktinių tarpusavio santykių kūrimą visose plotmėse: dvasinėje, psichologinėje ir kūniškoje. Pasak lektoriaus, Dievą sutuoktinių gyvenime galima rasti jų tarpusavio ryšyje.

Keletas minčių iš susitikimo:

Dievas, būdamas Meile, sukuria pasaulį, kurio viršūnėje yra žmogus – vyras ir moteris. Pirminiame Adomo ir Ievos ryšyje netrūko Dievo meilės. Tačiau pats žmogus per nuodėmę tai sugadino – atsirado barnis, nesantaika. Žmonijai reikėjo Naujojo Adomo – Kristaus, kuris atkurtų prarastą ryšį. Naujajam Adomui taip pat reikia Ievos – Bažnyčios. Ievos ir Adomo santuokinis ryšys yra provaizdis Kristaus ir Bažnyčios sakramentiniam santuokos santykiui. Kaip nuo Kristaus prasideda nauja žmonija, taip nuo Santuokos sakramento – naujos šeimos istorija. Kristaus ir Bažnyčios meilės ryšys yra neišardomas, nepertraukiamas, nepanaikinamas. Iš čia kyla ir Santuokos sakramento neišardomumas.

Šiais laikais žmonės gali labai daug ir įvairiai kalbėti apie seksualinį gyvenimą, bet retai kada kalba apie intymų, gilų ryšį su Dievu. Kartais apie tai kalbėti būna labiau gėdinga negu nusimesti drabužius. Vyrauja nuomonė, kad Santuokos sakramentą gauna visi norintys. Ir nors santuoka kyla iš Dievo, bet sakramentinė santuoka skirta tik tikintiesiems – tiems, kurie nori susitikti su Kristumi, gyventi su Juo ir per šį sakramentą pasikviesti Kristų į savo santuokinį gyvenimą.
Juk ne visi turi gyventi sakramentinėje santuokoje. Negalima tapatinti Santuokos sakramento su apeigomis bažnyčioje. Tam, kad sutuoktiniuose apsireikštų Dievo meilė, reikia santuokos ne iš tradicijos, ne dėl to, kad daugelis taip daro, bet pirmiausia reikia „susituokti“ su Kristumi, turėti asmeninį santykį su Juo. Priimdami Santuokos sakramentą kiekvienas sutuoktinis pirmiausiai vienijasi su Kristumi.

Kristus būna ryšyje, kuris yra tarp sutuoktinių. Kiekvienos poros kelionė prasideda nuo pažinties. Draugystės laikotarpiu atsiranda pasitikėjimas, dalinimasis paslaptimis, kyla asmeninės pokalbių temos. Vėliau ateina suvokimo momentas, kad juodu jau sieja ryšys ir bendrystė.
Matydami gražią sutuoktinių porą galvojame, kad jie yra laimingi. Tačiau kartais pasitaiko, kad tarp jų nėra ryšio, kuris būtinas meilei. Pavyzdžiui, vyras daug dirba dėl šeimos (žmonos ir vaikų), retai būna namuose, o žmona nusivylusi sako, kad namuose gyvena tarsi su nepažįstamu, svetimu vyru. Gali būti ir atvirkščiai, kai žmona dirba keliuose darbuose ir labai pavargusi nebeturi jėgų ir laiko skirti dėmesio vyrui, jo intymumo poreikiui. Jie tampa svetimi vienas kitam, nes neturi laiko bendrystei. Kiekvienas gyvena pagal savo meilės supratimą ir labai nustemba, kai vieną kartą antroji pusė pasako, kad nebenori su juo/ja gyventi.
Reikalingas sąmoningas bendrystės bei ryšio kūrimas ir ugdymas. Kaip nėra teisinga sakyti, jog tikiu Dievą ir nesirodyti bažnyčioje, taip neįmanoma gyventi santuokinio gyvenimo nebūnant kartu.

Krikščionių santuokiniame gyvenime yra svarbūs du elementai: ryšys ir kūnas (nes ryšys pasireiškia išorėje).
Sutuoktinių užduotis – sukurti kuo gražesnį šį ryšį. Kaip fortepijono klavišai skamba skirtingai, taip ir sutuoktinių ryšyje esti daug įvairių garsų.
Vienas iš garsų yra malonumas. Jame slypi troškimas artumo, šilumos, intymumo, žavėjimosi kitu asmeniu, pasitikėjimas. Ne gėda būti nuogam kito akivaizdoje, nes priimi kitą tokį, koks jis yra. Kiti santykių „klaviatūros“ skambesiai – ištikimybė, vienybė, pasitikėjimas ir t.t.
Vienoje klaviatūros pusėje yra aukšti garsai – Dievo artumas, kitoje – žemesni garsai, bet nereiškia, kad jie blogesni – jie tiesiog yra kitoje pusėje. Žemesni garsai – tai seksualinė technika. Nereikia šių garsų priešinti tarpusavyje. Nuodėmė – kai grojame tik keliais klavišais. Šventumas yra tada, kada mokame groti visą melodiją. Juk ir fortepijonu vieni gali groti tik keliais pirštais, o kiti geba sugroti Bacho ar Bethoveno kūrinius.
Kitas santuokinio gyvenimo elementas – kūnas. Jį kiekvienas priima tokį, kokį turi. Taip pat negalima mylėti ir kito asmens, nemylint jo kūno, nes kūnas – tai ne žmogaus priedas, bet pats žmogus. Žmogus yra tobulai sukurtas ir nereikia jo „taisyti“. Vaisingumas nėra netobulumas, kurį reikėtų „ištaisyti“ savo ar kito kūne. Tas bandymas „pataisyti“ kūną kyla iš baimės. Nereikia bijoti kūno, bet reikia jį pažinti ir išmokti su juo gyventi darnoje.
Santuokos sakramento malonė – vienybė, vienumas. Tai turi atsispindėti ir lytiniame akte. Kuo ta vienybė tobulesnė, tuo ji labiau išgyvenama visame kūne. Nutraukus aktą, nutraukiama ir vienybė, nes galvojama ne apie vienybės pajautimą, o apie atsitraukimą.