Naujienos
Liepo 30 d. vyko padėkos už derlių šventė sodininkų bendrijoje „Lėvuo“
2015.08.12    
Lina Kiršaitė

Liepos 30 d. sodininkų bendrijoje „Lėvuo“ (Panevėžio r., Tičkūnų k.) doc. Algimanto Bučiūno iniciatyva sodininkai buvo pakviesti į Algimanto ir Aldonos Bučiūnų sodą dalyvauti Padėkos už derlių šventėje. Susirinko daugiau kaip dvidešimt kaimynų sodininkų ir jiems prijaučiančiųjų. Kun. Rimantas Kaunietis iš Panevėžio Švč. Trejybės bažnyčios pravedė paskaitą apie popiežiaus Pranciškaus encikliką „Laudato si‘“, kurioje daug dėmesio skiriama gamtos temai.

Pasak kun. R. Kauniečio, popiežius kviečia žiūrėti į pasaulį kaip į visumą ir pirmiausia kreipiasi į katalikus. Krikščionių pareiga yra rūpintis gamta. Mes turime mylėti gamtą. Kai myli kokį žmogų ir gauni iš jo dovaną, nors ir labai mažą, ją ypatingai vertini. Dievas kaip dovaną mums davė gamtą. Dėkingumą Dievui išreikšti turėtume gyvendami ekologiškai. Šv. Rašte užrašyti Jėzaus žodžiai: „Eikite ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ rodo, kokia svarbi yra mus supanti aplinka.

Prelegentas paaiškino žodžio „enciklika“ reikšmę (enciklika [gr. enkyklios — apskritas] – popiežiaus aplinkraštis tam tikrais klausimais), pristatė visas šešias enciklikos dalis, pasidalindamas skaitant šią encikliką kilusiomis mintimis.

Gamta – bendri namai. Popiežius kalba apie aplinkos apsaugos srityje pasiektus laimėjimus, koks gali būti kiekvieno indėlis. Kalba apie dabartines krizes, kaip antai klimato šiltėjimas.

Kunigas priminė, kad klimatologų ataskaitose šių metų liepa karščiausia nuo 1880 m. Jei pasaulyje temperatūra pakyla puse laipsnio, tai yra katastrofa.

Kai kas kritikuoja popiežių, kad jis kišasi ne į savo sritį, pavyzdžiui, skatina atliekų rūšiavimą, o aplinkosaugininkai teigia, kad popieriaus perdirbimui reikalinga daugiau chemikalų, nei jo pagaminimui. Gi popiežius teigia, kad jo enciklika ne žalioji, o socialinė.

Kasmet išnyksta tūkstančiai gyvūnų ir augalų rūšių. Pagrindinė to priežastis – noras gyventi tik sau, nematant savo veiklos padarinių. Pastebimas žmogaus gyvenimo kokybės nuosmūkis. Į turtą suvedama visa gyvenimo kokybė. Taip žmogaus kokybės supratimas tampa iškreiptas.

Mes turime skelbti Evangeliją visai kūrinijai. Turime grįžti prie Dievo plano, kuriam Jis mus ir sukūrė. Turime puoselėti ir gražinti aplinką. Pradžios knygoje rašoma, kad Edeno sode žmogui Dievas pavedė šiuo sodu rūpintis. Reiškia, žmogaus užduotis dirbti nėra nuodėmės pasekmė, kaip dažnai sakoma. Niekur žmogus negali būti taip laimingas, kaip savo sode.

Susirinkusieji šiai minčiai pritarė.

Mes su visa kūrinija keliaujame link Dievo, kadangi mūsų prigimtyje yra užkoduotas poreikis ieškoti Dievo. Komunizmo metu ateizmas virto religija. Atsimename to meto lozungus: “Leninas atėjo visiems laikams”, “Partija nemirtinga”... Mes negalime gyventi be asmeninio Dievo: jei nepripažįstame tikrojo, susikuriame savo. Kartais sudieviname gamtą. O reikia rasti vidurį.

Kodėl atsirado visos krizės, kodėl tai vyksta? Ekonomistai visada kalba apie rinką, nes ko rinka prašo, tą ir duodame, rinkos negalima varžyti. Tačiau rinka neišsprendžia socialinių problemų. Popiežius išskiria dvi problemas. Pirma – darbo problema: tik greito pelno siekimas. Kai bet kokia kaina siekiama greito pelno, užmirštamas, paminamas pats dirbantis žmogus.

Antroji problema susijusi su technologinės pažangos ribomis. Užsimenama apie genetiškai modifikuotus organizmus, dirbamos žemės sutelkimą keletos savininkų rankose.

Popiežius mini, kad reikia duoti vietą smulkiems gamintojams. Šie žodžiai liečia ir į šią paskaitą susirinkusius sodininkus, nes jie puoselėja savo žemės sklypelius, kurie yra naudingi ne tik jiems patiems – jie dalinasi savo išaugintomis gėrybėmis su kitais, ūkeliai ekologiški, sudaromos paklankios sąlygos įvairiai augmenijai ir gyvūnijai.

Gamtos problemų analizė negali būti atskirta nuo žmogaus, šeimos, darbo, miesto kontekstų. Susiduriame su viena sudėtinga krize, kuri yra ir ekologinė, ir socialinė, ir ekonominė. Šios krizės pagrindas – žmogaus godumas. Visi nori greito pelno ir tai sukelia krizę.

Enciklikoje ypatingas dėmesys skirtas miestų aplinkai. Turime skirti dėmesio transportui, būstui. Tačiau miestas yra vienas didžiausių teršėjų. Mes patys sau nuodijame aplinką. Miesto žmonės ne tik tvarkosi, bet ir meta šiukšles miškuose, pakelėse.

Popiežius pateikia keletą veiklos gairių. Reikalingas dialogas. Reikia pradėti kalbėtis ir veikti įtraukiant ne tik tarptautinius politikus, bet ir kiekvieną iš mūsų. Vengti šiandien vyraujančios „greito rezultato logikos“, kuri ir veda link savinaikos.

Baigiamajame skyriuje kalbama apie ekologinį atsivertimą, ekologinį ugdymą ir ugdymąsi. Esame kviečiami žiūrėti į gamtą kontempliuojančiojo žvilgsniu, nes tikintysis kontempliuoja ne pasaulio išorę, bet vidų, atpažįsta ryšius, kuriais Tėvas mus sujungė su visais kūriniais.

Naujoji enciklika turėtų žmogų paskatinti į sąžinės sąskaitą, kaip jis gyvena bendrystėje ne tik su Dievu, artimu, savimi, bet ir su gamta.

Prelegentas pacitavo prof. Vytauto Landsbergio žodžius apie šią encikliką.

Klausytojai turėjo apie ką pasikalbėti su kun. Rimantu, puikiai pažįstančiu gamtą ir galinčiu apie ją daug įdomybių bei paslapčių papasakoti. Jaunimo atstovė Šarūnė šiuolaikinių technologijų pagalba padėjo pamatyti kai kam nežinomas Lietuvos augalų rūšis, prisiminti mūsų gamtos garsus.

Po paskaitos visi susirinko agapei prie darbščių šeimininkių padengto ir sodo gėrybėmis nukrauto stalo kieme, kun. Rimantas palaimino vaišes. Nors lietus netrukus taip pat atskubėjo į svečius, sodininkai greitai neišsiskirstė – persikėlė į sodo šeimininkų namelį, ten toliau bendravo, dainavo liaudies ir tremtinių dainas bei, įkvėpti šio susitikimo, kūrė ateities planus.

Tai buvo gera proga prisiminti Viešpaties dosnumą, Jam padėkoti ir pasidžiaugti gausiu šių metų derliumi.

Nuoširdžiai ačiū gerb. Algimanto ir Aldonos Bučiūnų šeimai už puikią idėją ir svetingumą, kun. R.Kauniečiui už pasidalinimą popiežiaus žinia už bažnyčios durų, naujas įžvalgas ir nuoširdumą, bei visiems dalyvavusiems už bendrystę.