Naujienos
Spalio 14 d. vyko Panevėžio vyskupijos kunigų susirinkimas
2015.10.19    

Spalio 14 d. Panevėžio kurijoje vyko Panevėžio vyskupijos kunigų susirinkimas, kurio metu buvo pristatyta pop. Pranciškaus enciklika „Laudato si“.

Susitikimo pradžioje arkivyskupas Lionginas Virbalas, vysk. Jonas Kauneckas ir kunigai sukalbėjo Liturginių valandų dieninę. Po to kun. Žydrūnas Vabuolas pristatė pirmąją pop. Pranciškaus socialinę encikliką, trumpai apžvelgdamas socialines enciklikas.

„Socialinėms enciklikoms būdinga tokia struktūra: pradžioje - situacijos įvertinimas, po to paskelbiama Biblijos žinia, ieškoma gilesnių krizės šaknų ir siūlomos kai kurios sprendimo kryptys. Primenamas pirmtakų ir pristatomas kitų krikščioniškų bendruomenių įnašas. Net du numerius šioje enciklikoje skiriama patriarcho Baltramiejaus įnašui. Enciklika-tai laiškas tikintiesiems ir netikintiesiems. Jei ji nori kalbėti socialiniais klausimais, reikia kreiptis į visus žmones. Enciklikoje naudojamasi įvairių mokslų žiniomis,- kalbėjo prelegentas.

„Kas dedasi mūsų “bendruosiuose namuose”?-retoriškai klausė jis, išdėstydamas I skyrio mintis. „Bendrieji namai“-viena iš popiežiaus Pranciškaus „sparnuotų frazių“, išreiškianti viso dokumento pagrindinę mintį. Skyrių popiežius skiria skausmingai suvokti, kas dedasi mūsų namuose ir paversti tai asmeniška kančia bei atpažinti, kuo kiekvienas gali prisidėti(19). Pagrindinės problemos: Atliekų gausa, užterštumas, ypač vandens, bioįvairovės nykimas, socialinis smukimas ir neteisingumas. Ekologinės ir socialinės sričių sugretinimas yra viena iš enciklikos staigmenų. Toks popiežiaus žvilgsnis paskatino daug ką susimąstyti.

Greitas dirbtinis ekonominis procesas kontrastuoja su natūraliu biologiniu lėtumu. Augimas yra lėtas procesas. Technologija nepaiso tinklo principo. Spręsdama vieną problemą, sukelia kitas. Žemė virsta sąvartynu. (Prelegentas iliustracijai pateikė „plastiko sriubos“ pavyzdį – taip vadinamos dvi didžiulės plastiko šiukšlių sankaupos Ramiajame vandendyne. Iš The Independent, 2008). Pramonė neišvysto perdirbimo ciklo, koks yra gamtoje. Tai yra “išvystytų šalių bei turtingesnių visuomenės sluoksnių problema.) Įprotis eikvoti ir išmesti pasiekė neregėtą mąstą. Esamas vartojimo tempas negali išlikti. Kiek Žemė gali tą panešti... Geriamas vanduo-esminė ir pamatinė žmogaus teisė. Teisė į gyvybę yra pamatas. Rūšių praradimas, viena vertus, skriauda žmonėms. Kita vertus, jos vertingos pačios savaime ir išnykusios “nebešlovins Dievo savo egzistencija”. Į gamybos kaštus neįskaičuojama ekologinė žala.

Kalbėdamas apie II skyrių, jis pabrėžė Kūrinijos evangeliją. Rūpestis gamta yra bendražmogiškas. Krikščionims-tai yra jų tikėjimo dalis. Kūriniai vertingi ne tik dėl to, kad jie naudingi žmogui, bet -patys savyje, kaip Dievo kūryba. Nes apreiškia Dievą ir yra Dievo artumo vieta, kurioje rutuliojasi asmens draugystė su Dievu. (Būtina tvirtai atmesti nuomonę, jog iš to, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, galima daryti išvadą apie absoliutų jo viešpatavimą visiems kūriniams. Nuodėmė prasideda ten, kai žmogus panoro užimti Dievo vietą.) Nuodėmė suardė žmogaus santykius: santykį su Dievu, su kitu žmogumi. Taip ir pirminis darnus žmogaus ir gamtos santykis virto konfliktu. (Pradžios knygos 3 skyriuje skaitome: „savo veido prakaite maitinsies... O žemė tau augins erškėčius ir usnis”. Nenoras palaikyti teisingą santykį su artimu suardo mano santykį su savimi, su Dievu ir su žeme).

Be to, rūpinimasis gamta nėra autentiškas, jei stokojama meilės artimui. Kita vertus, abejingumas ar žiaurumas persiduoda įvairioms gyvoms būtybėms. “Dvasingumas be Dievo Kūrėjo -nepriimtinas”-citavo kun. Žydrūnas.

Pristatydamas III skyrių, jis išskyrė tris Ekologinės krizės žmogiškąsias šaknis: 1.technokratinės paradigmos globalizacija; 2.šiuolaikinis perteklinis antropocentrizmas. 3.Praktinis reliatyvizmas. Nepriimtinas siauras ir vienmatis požiūris į aplinką kaip objektą, kurį reikia užvaldyti ir panaudoti (106). Technikos dviprasmiškumas ypač puikiai užakcentuotas Benedikto XVI socialiniame mokyme. Technika leidžia valdyti materiją, sumažinti pavojus, taupyti jėgas, gerinti gyvenimo sąlygas. (Tačiau technikos suabsoliutinimo pavojai akivaizdūs, o suabsoliutinimo pavyzdžiai nuskurdina ir iškreipia tikrovę tiek komunikacijoje, tiek derybose, tiek bioetikoje, tiek dvasinėje bei kt. srityse. Technokratinė logika paskleidžia niokojimo ir išnaudojimo užkratą.) Technokratinė logika, suabsoliutindama rinką, neskatina integralaus žmogaus vystymosi ir neįveikia socialinės atskirties. Šiuolaikinis antropocentrizmas pasižymi tuo, kad nebesuvokia gamtos kaip galiojančios normos. Todėl žmogus pasiskelbia autonomišku nuo jos, plečia autoreferencinę poziciją, ir skatina „vienkartinio naudojimo“ ir išmetimo logiką. Praktinis reliatyvizmas teikia absoliučią pirmenybę atsitiktiniams interesams.

„IV skyriuje, popiežius Pranciškus pristato Integraliąją ekologiją“,-sakė svečias. „Integralus“ - vienas iš kertinių Socialinio Bažnyčios Mokymo žodžių. (K.s. visapusiškas, vientisas. Į ekologiją reikia žvelgti integraliai. Tai 1.Aplinkos ekologija. 2.kultūros ekologija. 3. Kasdieninio gyvenimo ekologija.)

Nėra dviejų krizių: viena-ekologinė, kita-socialinė. Yra tik viena krizė. Kokios nors kultūros išnykimas gali būti didesnė netektis, nei kokios nors gyvūnų ar augalų rūšies. Ekosistema funkcijonuoja, kai gyvybės ratas funkcijonuoja. Kasdieninio gyvenimo ekologija pademonstruoja, kad tuomet, kai „slogų jausmą, kurį kelia tankiai gyvenami rajonai, atsveria artimi ir šilti žmogiški santykiai, jei susikuria bendruomenė“. Grūstį paverčia bendruomenine patirtimi.

„V skyriuje popiežius pasiūlo kai kurias veiklos gaires“,-sakė jis. Pagrindins žodis šiame skyriuje–dialogas. Popiežius siūlo visokeriopą dialogą, kad ideologiniai ir daliniai sprendimai nepakenktų bendram gėriui, kaip tai atsitikdavo netgi „viršūnių“ susitikimuose. Popiežius primena, kad svarbu pasiekti susitarimą “dėl visos gamos vadinamųjų globalinių vertybių valdymo tvarkos“(174). Gamta yra viena tų vertybių, kurių rinkos mechanizmai nesugeba apginti ir deramai puoselėti”. Popiežius pateikia keletą principų.

„Paskutiniame skyriuje popiežius kalba apie ekologinį švietimą ir dvasingumą“,-sakė kun. Vabuolas. Problemos ateina iš žmogaus savipratos ir tapatybės stygiaus. „Mes dažnai save matuojam pagal galią arba įspūdį, kuriuo prisistatom. Juo tuštesnė žmogaus širdis, tuo labiau jam reikia pirkti daiktų“,-sakė svečias.

Kultūros krizės šaknys yra gilios. Tačiau žmogus sugeba šitai pralaužti. Popiežius kviečia ekologiniam atsivertimui ir kviečia į atitinkamus asmeninius pasirinkimus. Dera rūpintis aplinka kasdieniais nedideliais veiksmais. Kokiais? Tai laisvai ir sąmoningai praktikuojamas saikingumas. Vengti naudoti plastiką ir popierių. Pasiruošti protingą maisto kiekį. Transportą ekonomizuoti. Pirkti atsakingai. Pirkimas yra ne vien ekonominis, bet ir moralinis veiksmas. Kasdien galime mokytis taupyti vandenį, skirstyti atliekas ir „išjungti nereikalingas šviesas“. Tokiu kasdieniniu elgesiu gimdome integralią ekologiją ir priešinamės išnaudojimo ir egoizmo logikai. Primenamas EG siūlomas santūrumas, kuris, sąmoningai pasirenkamas, išvaduoja. Labai svarbūs uždaviniai: ugdymas ir formacija. Čia turi bendradarbiauti mokykla, Bažnyčia, šeima ir komunikacijos priemonės. Reikia paprastesnio gyvenimo stiliaus, o sveikas vartotojų spaudimas gali pakeisti ir įmonių elgesį.

Kaip gali prisidėti Bažnyčia? Galime ugdyti tikinčiųjų sąžines, pvz. sąžinės sąskaitoje galime pridėti: Ar atsakingai vartojau? Ar neteršiau neatsakingai? Rūpindamiesi aplinka, kuriame dvasingumą, kuris padeda pajusti, jog esame vieni kitiems reikalingi ir vieni už kitus atsakingi. Popiežius primena, kad mums pagelbės šventieji: Pranciškus, Benediktas, šventoji Teresė iš Lizjė ir palaimintasis Karolis de Foucauld.

„Popiežius baigia kvietimu: susivienykime rūpindamiesi mūsų bendraisiais namais. Tai, kas juose gera, bus pakviesta į Dangaus šventę,- baigdamas sakė kun. Žydrūnas Vabuolas.

Pulso radijui kun. Algirdas Dauknys iš Berčiūnų