Naujienos
Lapkričio 11 d. vyko Panevėžio vyskupijos kunigų susirinkimas
2015.11.20    
Kun. Algirdas Dauknys

Lapkričio 11 d. Panevėžio Kurijoje paskaitą apie “Piligrimystės sampratą, istoriją ir reikšmę“ skaitė LVK generalinis sekretorius kun. Kęstutis Smilgevičius. Joje dalyvavo arkiv. Lionginas Virbalas ir vyskupijos kunigai. Pradžioje susirinkusieji sukalbėjo Dienos liturgines valandas.

Kun. K. Smilgevičius savo pranešimo įžangoje priminė, kad šv. Tėvas nurodo ypatingąjį Gailestingumo metų ženklą-piligriminę kelionę, pabrėždamas, kad “gailestingumas yra siektinas tikslas, reikalaujantis įsipareigojimo ir aukos”. Ir “piligriminė kelionė turi skatinti atsiversti”.

Išdėstęs piligrimystės sampratą, etimologines prasmes, jis apibrėžė piligrimystę, kaip “vidinę tikinčio asmens kelionę link Dievo”. Ir atitinkamai, tai-žmogaus “fizinė kelionė į vietą, kuri yra laikoma šventa.”

Istoriškai plėtodamas piligrimystės supratimą, jis priminė, kad „ji jau klestėjo senovės graikų civilizacijoje“. Pirmieji krikščionys „noriai perėmė tas religinės raiškos formas, kurios derėjo su naujuoju Jėzaus Nazariečio ὁδος (keliu)“. Jei pirmiesiems piligrimams galima prilyginti trys astrologus, aplankiusius kūdikėlį Jėzų, tai tikrasis piligrimas-pats Jėzus. Jėzaus šeima atliko žydams priklausančią kelionę į Jeruzalę. Ir jo visas viešasis gyvenimas buvo KELIONĖ, skelbiant Išsipildymo ir Malonė metą. Galop-jo kelionė į Jeruzalę. Į savąsias VELYKAS-“piligrimystė Tėvo link“. Jono evangelijoje gausu dvasinės piligrimystės tekstų: Jn7,36-38; Jn16,5. Jono 14 sk. „nuskamba programiniai Jėzaus žodžiai: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“. (Jei krikščioniškoji piligrimystės prasidėjo II a., tai sėkmingai plėtotis galėjo tik po persekiojimų, ir nusistovėjus ramesniems laikams. Imperatoriaus Konstantino motina Elena 326 m. keliavo į Palestiną, o jos sūnus ten pastatė baziliką. Po kelių metų krikščionių piligrimų Jeruzalėje buvo tiek daug, jog reikėjo kurti naujus piligrimų namus ir infrastruktūrą.) Pirmieji raštiški piligrimystės liudijimai mus pasiekė 333 m (Itinerarium Burdigalense (Piligrimo iš Bordeaux kelionė). O 381 m.- Egerijos piligrimystė į šv. Žemę „Kelionės dienoraštis“. Su krikščionybe piligrimystėje atsirado ir atgailos akcentai.

Prelegentas atkreipė dėmesį, jog „Bažnyčios istorija – tai nuolatinio gilinimosi į Dievo gailestingumo slėpinį istorija“. Jei dar Ambraziejaus laikais buvo gerai žinoma vieša atgaila, tai Viduramžiais ėmė plisti atlaidų praktika: kai už „tam tikrus dvasinius ir fizinius darbus, atgailaujančiam žmogui buvo siūlomi daliniai arba visuotiniai atlaidai. Kryžiaus karų epochoje visuotinius atlaidus gaudavo, sudalyvavus karinės piligrimystės formoje. Popiežiaus Bonifaco VIII paskelbtas pirmasis Jubiliejus 1300m. pradėjo naują-taikios piligrimystės erą.

Dėl anuometinio islamo valdovų uždėtų nemažų mokesčių, vis didesnį vaidmenį piligrimystės istorijoje ima vaidinti Roma–apaštalų Petro ir Pauliaus miestas. „Piligrimų į Romą ima plūsti tiek daug, kad Romos vyskupai pradeda kurti vadinamąsias piligrimų priėmimo struktūras (strutture di accoglienza) – vad. scholae, xenodochia (piligrimų prieglaudas).

„IV-VI a. (t. y., iki atsirandant islamui) parašomi pirmieji piligrimų vadovai po Jeruzalę ir Šv. Žemę, o nuo VII a. atsiranda panašūs specializuoti vadovai piligrimams, skirti Romos miestui. Šie vadovai buvo trijų rūšių: itineraria (kelionės), cataloghi (sąrašai) ir sillogi (kapinių ir bazilikų įrašai)“.

Europoje viena įžymiausių piligrimystės vietų iki šiol yra Santjago de Kompostelo, kur, kaip tikima, palaidotas apaštalas šv. Jokūbas Vyresnysis. (Šv. Jokūbo kapas atrastas apie 830 m., kai čia iškilo puošni bazilika). Kelionės čionai prasidėjo XIa.

Naujaisiais laikais iš esmės keitėsi požiūris į šventumą ir šventuosius, pradedant XVI a. pirmąja puse ir baigiant Tridento bažnytiniu susirinkimu. Daugybė Marijos šventovių tampa „žinomomis ir lankomomis“ po Tridento susirinkimo. Suaktyvėja ir įvairių religinių ordinų veikla. XVIII a. piligrimystės politikoje įsivyrauja sumaištis, nes šiuo Apšvietos laikotarpiu imamasi represijų arba sėjamas skeptiškumas jų atžvilgiu.

Lietuvoje piligrimystė prie šventojo Kazimiero kapo senojoje Karališkojoje koplyčioje Vilniaus Katedroje išplinta jau XVI a. pr., jei ne anksčiau. Lietuvos didysis maršalka Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis 1582-1584 m. keliauja į šv. Žemę, o po to dar aplanko Egiptą ir Siriją. O apie 1595 m. Mikalojus Kristupas lenkų kalba išleidžia savo kelionės aprašymą. 1601 m. knyga buvo išversta į lotynų kalbą ir išleista Antverpene 1614 m., kuri mielai buvo skaitoma XIX a.

XVII a. LDK-ėje plito Kryžiaus Kelio maldinė praktika, o netrukus imta statyti ir vad. Kalvarijas, siekiant sukurti sunkiai pasiekiamos šv. Žemės piligrimystės pakaitalą. Aušros Vartai žinomesniu piligrimų tikslu tetampa XVIII a., tuo tarpu Šiluva kaip piligrimystės malonių vieta pagarsėja XVIa. Į tuos atlaidus atkeliaudavo maldininkai ir iš protestantiškų Rytprūsių.

1858 m. Švč M. Marija savo apsireiškimu išgarsina Pirėnų miestelį Lurdą, o 1917 m.-Fatimą. Tai pradeda naują masinių piligrimysčių erą.

Lietuvoje nuo XIX a. antrosios pusės atsiranda nauja piligrimystė į Kryžių kalną. Galiausiai Jėzaus apsireiškimai seseriai Faustinai Vilnių paverčia vienu garsiausių pamaldumo Dievo Gailestingumui centrų. Nors tai – dar ne istorija, tačiau jau mums tenka rūpintis išsaugoti ir perduoti šią Dievo dovaną ateinančioms kartoms“,-sakė kun. Kęstutis Smilgevičius.

„Kokia piligrimystės reikšmė?-retoriškai klausė jis. Istorija dažnai yra aktuali tiek, kiek ji padeda atsakyti į mums rūpimus klausimus šiandien.

Visų pirma, piligrimystė kaip vidinė kelionė milijonams ieškančiųjų gali tapti vertybių atradimo instrumentu, galimybe išgirsti Dievo kvietimą ir pajusti jo prisilietimą. Piligriminėje kelionėje yra patikrinamas savasis tikėjimas. Taip pat, piligrimystė yra puiki galimybė suvokti, kad kiekviena kelionė neišvengiamai priveda mus prie pasirinkimo kryžkelės. Ir pagaliau, kol keliaujame, esame piligrimai, praeinantys per šį pasaulį, bet niekad neišklystantys iš Dieviškojo Gailestingumo zonos ribų.