Naujienos
J. E. arkivysk. L. Virbalo SJ homilija, švenčiant Šv. Krizmos Mišias su Panevėžio vyskupijos kunigais
2016.03.25    

Gerbiamas vysk. Jonai, mieli broliai kunigai, brangūs tikintieji,

dar kartą susirinkome švęsti Krizmos Mišių, susibūrę apie Panevėžio katedros altorių, o tikėjimu glausdamiesi prie Kristaus. Džiaugiuosi, kad kartu yra pašvęstojo gyvenimo žmonės, tikintieji pasauliečiai, bet Didįjį Ketvirtadienį ypač noriu kreiptis į kunigus.

Šią dieną prisimename savo kunigišką pašaukimą, gautą iš Viešpaties kaip brangią dovaną ir prašome Jo atnaujinti šį lobį, kurį nešiojame moliniuose induose. Ne mes pasirinkome kunigystę, o tik atsiliepėme į mus pranokstantį šaukimą. Todėl kunigystė nėra profesija kaip kitos, kuria galėtume užsiimti kada norime ir kaip norime. Mūsų pašaukimas – Bažnyčioje ir dėl Bažnyčios. Čia svarbus ryšys su vyskupu, kuris savo ruožtu jungiasi su vyskupų kolegija, vadovaujama popiežiaus. Taip pat nė vienas nėra pašventintas pats sau – kunigas visuomet pašventinamas ir įjungiamas į vyskupijos kunigų šeimą, presbyteratą. Nė vienas mūsų nėra nepakartojamas solistas ar vienišas kovotojas. Nėra kunigo be bendrabrolių.

Gal būt užmirštame šią mūsų buvimo kunigais dimensiją, nes vyraujantis individualizmas verčia manyti, kad mums užtenka mūsų pačių. Todėl nesiejame savęs su kitais nuolankumu, kartais ieškome savo interesų, skubame kitus kritikuoti. Inidvidualizmas yra kasdienė visų – kunigų ir pasauliečių – pagunda, priešinga tam, ką Jėzus atėjo dovanoti ir priminė per Paskutinę vakarienę. Jis troško valgyti šią vakarienę su savaisiais, su mumis. Jėzus nori būti taip susivienijęs su mokiniais, kaip su dangiškuoju Tėvu. Eucharistija atvaizduoja ir įgyvendina šią gyvybinę bendrystę. Atnaujindami kunigystės pažadus, ją vėl patvirtiname. Dažnai ją atminkime ir įgyvendinkime, kad neliktų vienišumo, kad nebūtų skaudžių pasitraukimų iš tarnystės. Padėkime vieni kitiems. Nešame Gerąją žinią kitiems tačiau ir mums reikia, kad kas pasakytų: „Viešpats myli tave“. Ne veltui Jėzus mokinius siuntė po du. Ar toks Jėzaus sprendimas neprimena mums būtinybės ne tik bendradarbiauti, bet ir ieškoti paprastų šios egzistencinės bendrystės išraiškų?

Pašaukęs mus Viešpats siuntė pas žmones. Esame pašaukti ne dėl savęs ir pašventinti ne dėl savo išgelbėjimo! Ar neverčia sudrebėti mintis, kad Dievo malonė pasiekia žmones per mus, kuriems ne mažiau negu visiems reikia pagalbos, kad atrastume Dievo veidą ir Jo gailestingumą!?

Negali nenustebinti sąrašas tų, pas kuriuos Jėzus sakosi esąs siunčiamas: vargdieniai, belaisviai, prislėgtieji. Visiems jiems Jis neša džiaugsmingą žinią, išlaisvinimą, šviesą, paguodą. Esame pašventinti visiems, bet labiausiai tiems, pas kuriuos eina pats Jėzus. Mūsų asmeninis gyvenimas ir mūsų parapijų gyvenimas turėtų būti nukreiptas būtent į juos. „Malonės metai“, kuriuos Viešpats atėjo skelbti, pirmiausia skirti jiems ir ne tik per Gailestingumo jubiliejų.

Jėzus daug laiko praleido tarp muitininkų, nusidėjėlių ir vargšų. Yra daug vyrų ir moterų, kurių nepažįstame, kurie gyvena Bažnyčios pakraščiuose ir laukia, kad kas juos sutiktų, išklausytų, prakalbintų. Neužtenka rūpintis tais, kurie jau yra su mumis, reikia neužmiršti ir tų, kurie toli. Ar neturėtume daugiau jais susirūpinti? Ar nereikėtų daugiau laiko praleisti gatvėse, ligoninėse, mokyklose, ten, kur skausmas, kur gyvena žmonės? Daugelis tų žmonių yra pakrikštyti, tačiau tik mažuma pasinaudoja mūsų tarnyste, nors ją ir toliau laiko reikšminga. Būkime su jais, stenkimės suprasti. Gal parapijoje, kurioje dirbu, niekas vaikų nesumes į šulinį, bet ar nepaliks mirti vienišo ligonio, ar neapleis to, kuris neberanda prasmės gyventi? Ar viską padarėme, kas nuo mūsų priklauso, kad tai neatsitiktų?

Esame pašventinti pirmiausia ne administruoti instituciją, o skelbti už mus mirusio ir prisikėlusio Jėzaus Kristaus Evangeliją. Tiesa, kad parapijos administracija ir išlaikymas atima daug laiko. Bet nepasilikime tik prie to. Nelaukime, kad kiti ateitų pas mus. Mes esame pasiųsti pas kitus ir dėl kitų. O kai laiką, jėgas, visą, ką turime skiriame žmonėms – patys pasijuntame reikalingi, džiugūs, laimingi. Kas atiduoda – gauna šimteriopai.

Dėkoju Viešpačiui ir jums visiems už visą gėrį, kuris įgyvendinate savo mažomis ir didelėmis kiekvienos dienos pastangomis. Kaip nepaminėti kun. Vlado Kremensko, atšventusio 75-ąsias kunigystės metines ir pasitinkančio 100-ąjį gimtadienį. Kiti paminėsite įvairias kunigystės ir amžiaus sukaktis. Nuoširdžiai sveikinu ir linkiu, kad Viešpats pripildytų širdis savo artumu ir pilnatve.

Žinome, kad sunkumų netrūksta: esame trapūs ir silpni, ypač bėgant metams. Bet nesiduokime nugalimi nusiminimo, įkalinami liūdesio, neleiskime širdyje įsigalėti nuoskaudoms, neapykantai, apmaudui, lengvabūdiškiems sprendimams. Viešpats ir ant kreivų mūsų gyvenimo linijų gali parašyti nuostabaus grožio raštą. Visa, ką padarome gera, pripažįstame kaip Jo veikimą. Nuolankumas ir paprastumas yra Didžiojo Ketvirtadienio dorybės. Pasirinkime jas, kad atpažintume didelę Dievo malonės dovaną, kuria Jis paskyrė mus džiaugsmingai ir didžiadvasiškai tarnauti žmonėms. Pavedu visus Panevėžio vyskupijos kunigus Viešpačiui, kad kiekviename jūsų augintų savo meilę, kad taptumėte ženklas tos vienybės, kurios Jėzus pats meldė prieš mirtį ir įrankis išgelbėjimo, dėl kurio Jis mirė ant kryžiaus ir prisikėlė.

Prašau visus jus, broliai ir seserys, lydėti kunigus savo malda. Jos mums labai reikia, kad galėtume tarnauti jums taip, kaip Viešpats moko ir ragina.

Mergelė Marija, Kristaus ir Bažnyčios Motina, tesusieja mus vienybėje su savo Sūnumi tokiu meilės ryšiu, kuris viską gali ir visa ištveria.

Amen.