Naujienos
Apie atsinaujinimo dieną Panevėžyje
2017.10.03    
kun. Algirdas Dauknys

Rugsėjo 30 d. Panevėžyje, Kino teatre ‘Garsas’ vyko Atsinaujinimo diena “Parodyk man, Viešpatie, savąjį kelią”, kurioje dalyvavo apie 400 žmonių. Evangelizacijos parengimą atliko ir renginį vedė Katalikų evangelizacinė bendruomenė ‘Gyvieji akmenys’ iš Kauno.

Pagrindinę katechezę evangelizacinės dienos tema vedė t. Pijus Eglinas OP , jog Jėzus yra mūsų kelias. Jis prisiminė, kaip kartą, dar vaikas būdamas, su dėde ėjo per kukurūzų lauką ir pasimetė. Jo balsą tarytum girdėjo, o jo paties nematė. Nerimą dar sutirštino visokios baimės. O svarbiausia – nėra to, kuris yra didelis. Ir kuris žino kelią… Kažkokį dvasingumą žmogus gali pasiekti ir savo jėgomis. Bet ar tai veda į dangaus karalystę? Jei tas kelias neveda pas Jėzų, tai jis niekur neveda. Pats didžiausias vargas būti atsiskyrusiam nuo Jėzaus. Pvz. Jei nebus bendrystės su Jėzumi, gyvenimo laivelis blaškysis į visas puses, ir nieko gyvenime nepasieksime. Geriausias patarimas – ‘laikytis arčiau Jėzaus’ ir ‘grįžti prie šaknų’, prie šaltinio. Tuomet atsivers akys, atsivers supratimas. Kartais visuomenės veikėjai mėgsta sakyti aptakias frazes apie Dievą, kaip pasaulio Kūrėją, didįjį Architektą, bet kiek iš jų ištaria Jėzaus vardą. Net ir Bažnyčioje-kaip dažnai jūs girdite, kunigą ištariant Jėzaus vardą? Kodėl? Todėl kad ir kunigas pasiduoda silpnumui-būti visiems geras. Bet kai kalbame apie labai svarbius esminius dalykus, visiems geras nebūsi. Žmogus dažnai po žodžiu Dievas pakiša „bet ką“. Jei padiskutuotume su juo, ką jis turi omeny, tai pamatysime, kad vieni kalba apie kosminę energiją, kitas apie žaltį, medį ar dar ką nors... Todėl grižkime prie šaltinio-prie Jėzaus. „Niekas nenueina pas tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn14.16). Tėvas Pijus pastebėjo, jog ši eilutė yra svarbiausia šv. Rašte.

Jis kvietė kasdien skaityti Bibliją. „Toje knygoje per tūkstamečius po lašelį surinkta informacija iš Dievo pasaulio... Kuo labiau skaitote Dievo Žodį, tuo labiau perprantate, koks Dievas yra. Be ‚gabalėlio‘ Dievo Žodžio tos dienos neišgyvensi kokybiškai,“-sakė jis. Patarė jis skaityti nuo Morkaus evangelijos, nes joje yra pakankama Žinia, kuri būtina dvasiniam gyvenimui... Kvietė labiau bendrauti tarpusavyje maldos bendryste. „Tam nereikia įmantrių maldos žodžių, kažkokių ypatingų formų. Pakanka dviejų draugų, dviejų draugių. Užtenka paskaityti šv. Raštą ir pasimelsti savais žodžiais... Šv. Rašte sakoma-„Negera būti vienam“. Pridurčiau-negera būti vienam su savo tikėjimu. Adomui gal ir būtų užtekę vieno Dievo, bet Dievui neužteko vieno Adomo. Dievas nori, kad mes kartu sudėliotume Dievo veidą, kaip mozaiką. Visų tikinčiųjų uždavinys – tą Dievo veidą parodyti pasauliui“,-sakė t. Pijus.

Po pietų žmonės išsiskirstė į darbo grupes. Kun. Gediminas Jankūnas kalbėjo apie Priėmimo kultūrą, vartojimą ir vartotojiškumą “Sutelkime jėgas priėmimo kultūrai” mūsų parapijose ar bendruomenėse. „Kaip dažnai ji panaši į atmetimo ar abejingumo kultūrą. Kartais geriau jautiesi prekybos centre nei bažnyčioje, nes ten daugiau žmonės šypsosi, sveikinasi ir priima kitus nei mūsų bendruomenėse. Priėmimo kultūros pagrindas yra Dievo meilė, kurią patiriame per Motiną Bažnyčią ir Bažnyčioje. Ir trokštame ja pasidalinti su tais, kurie jos ieško, bet dar nėra suradę. Priėmimo kultūra, visų pirma, pasireiškia elementariu mandagumu, svetingumu ir dėmesiu kitam, nesvarbu, kas ir koks jis yra. Tai ne tik kunigo, kaip vadovo užduotis. Tai visos bendruomenės ir jos narių uždavinys, su kuriais pirmaisiais atėjusysis pirmiausia ir susitinka. Ten, kur stokojama autentiškos Dievo ir artimo meilės, atsiranda pagunda pakeisti ją daiktų, santykių vartojimo ir vartotojiškumo kultūra. Visi nori mylėti ir būti mylimi, o to neatstos jokia daiktų ir pramogų gausa. Kiek daug mes dar turime nuveikti, kad priėmimo kultūra įsitvirtintų mūsų bendruomenėse,”-sakė kun. Gediminas.

Kun. Kęstutis Dvareckas kvietė gyvenimui pasakyti “Taip”. Jis kalbėjo apie mūsų mitus ir Dievo tikrovę. „Evangelijoje Jėzus ragina: Jūs duokite jiems valgyti! Mokiniai pasiaiškina: kad mes nedaug te-turime? Jėzus sako: darykite iš to, ką turite. Todėl ir mes turime daryti tai, ką galime. Žmogus dažnai sako, nedaug te-turiu. Bet ar išdrįsiu dalintis turimu? Toks jau gyvenimo paradoksas: tik dalindamasis praturtėji. Norint gyventi pilnavertį gyvenimą, pagrindinis dalykas – santykis su Jėzumi. Negali nieko pasiekti, sėdėdamas ir kalbėdamas apie savo bejėgystę.

“Dievas nuolatos taria TAIP. Jo buvimas yra nuolatinis TAIP. Jis žmogų, savo paveikslą ir panašumą, kviečia į gyvenimo pilnatvę. Dievas nori, kad jo TAIP išsiskleistų žmogaus gyvenime. Dievas gaivina ir gydo visa, kas mumyse liguista. Kad Dievo TAIP taptų veiksmingas mūsų gyvenime, reikalingas mūsų laisvas apsisprendimas-mūsų laisvas ‘taip’. Aš kasdien ir įvairiose situacijose esu laisvas sakyti tiek "taip", tiek "ne" Dievui ir Jo planams. Kaip svarbu sakyti ‘taip’ ne tik lūpomis, bet labiau pasirinkimais, veiksmais.

Be to, mes esame kviečiami atrasti savo gyvenimo lobį, t.y. pasirinkti gyvenimo kelią. Dievui tikrai ne tas pats, kokie yra mūsų pasirinkimai. Jis atkakliai ieško mūsų… Ir niekada nevėlu į Dievo iniciatyvą atsiliepti, iš-tariant Jam TAIP. Šventieji yra mums graži pagalba. Šio to mes galime pasimokyti iš šventųjų. Jie nebėga iš įtemptos realybės. Šventieji ir sunkiomis gyvenimo aplinkybėmis ieško Dievo valios. Jie ištaria Dievui ‘TAIP’. Tobulas mums pavyzdys yra visų šventųjų Karalienė- Mergelė Marija. Ji laikosi ištarto ‘Taip’ nepaisant to, kad ne visuomet suvokia, kaip Dievo troškimai išsipildys.

Dar vienas žmonių mitas: jei nueisi į vienuolyną –save apribosi. Bet tai nepilna tiesa. Nes ateidamas į vienuolyną, pašauktasis atranda savo tikrą laisvę. “Jei neturi dėl ko mirti, tai neturi ir dėl ko gyventi”,-sakė jis. KĄ DARYTI? Pabaigoje pateikė keletą konkrečių pavyzdžių ir patarimų. Pradžioje svarbu pripažinti tiesą, su kokias dalykais aš turiu problemų. Jei negera vakare, vadinasi diena nepilnavertė, kažkas neteisingo. Pripažinti tai, kas man nemalonu. Dera pripažinti, kad aš nevisagalis. Ir pripažinus tiesą, atsiveria galimybės. Šv. Rašte sakoma: “Eik”. Žmogelis atsako, kad tiek esu išbandęs, ko man ten eiti? Jam pataria: ką tu prarasi? Pabandyk. Ir tuomet pabandęs, jis pasveiksta. Kitas patarimas- liautis daryti tai, kas neveikia. Beprasmiška yra galva daužyti sieną. Todėl išmintinga nustatyti daryti bet ką, kad Dievas mus pasivytų. Sustojus daryti bet ką – pirmos dvi paros- ne dovana. Nuo pagrindinio veikėjo tapti tuo, kuris leidžia Dievui veikti. Neišsigąsti, jeigu jo veikimas sukels man skausmo, laikiną nepatogumą. Dar vienas dalykas. Nėra krikščioniška prašančiam žmogui padėti numirti. Bet krikščioniška jam padėti išgyventi. Neskubėkime savęs nuteisti iš karto.

Dr. Nijolė Liobikienė, gausiai susirinkusiems jos pasiklausyti, kalbėjo “Apie santykio kūrimą šeimoje tarp šeimos narių ir bendruomenėje. Mes visą gyvenimą mokomės kurti santykį. Tas mokslas prasideda šeimoje. Pradžioje per vaiko poreikių patenkinimą. Ir būtent šeimoje vaikas išmoksta, kaip reikia bendrauti. Čia jis sužino, ar yra mylimas. Pagal tai, kaip mes parodome savo meilę vaikams, vaikas ima suvokti savo vertę. Tokiu būdu vaikas išmoksta mylėti ir atitinkamai bendrauti. Pats bendravimas ir santykio kūrimas prasideda nuo to, kokį santykį mes turime su savimi. Mes turime mokytis save priimti ir ypatingai turime gebėti suvokti savo vertę. Nuo to prasideda mūsų savigarba, jei puoselėjame gerą santykį su savimi. Tada kuriame atitinkamą santykį ir su kitais.”

Ji akcentavo, kad meilė Dievui yra parodoma per santykį su kitu žmogumi. Prelegentė prisiminė, kaip žmonės linki ramybės per mišias. Kartais linkėti ramybės tarsi nepatogu, nes reikia atsisukti į kitą žmogų. Pamatant jo akis, palinkint ramybės, kuriama bendrystė. Matydamas žmogaus liūdnas akis, tu už jį pasimeldi. Ypač pagirtina vyresnių žmonių susiformavusi tradicija melstis už savo vaikus, anūkus ir giminę. Taip parodomas pasitikėjimas Dievu.

Ji išskyrė dvi pagrindines vertybes: laisvę ir pagarbą žmogui. Nenorėti pakeisti kito, bet jį priimti. Santykis kuriamas per tris elementarius, popiežiaus dažnai kartojamus žodžius: ačiū, prašau, atsiprašau. Taip pat reikėtų nebijoti reikšti jausmus, apie juos kalbėti. Iš pernelyg kultūringų, mandagių šeimų – vaikai tarytum tiksinčios bombos. Reikia kalbėtis tarpusavyje. Tarpusavio santykiams kenkia įvairios interpretacijos.

Vakare Evangelizacijos dienos dalyviai dalyvavo šv. Mišiose, kurioms vadovavo Panevėžio vysk. Linas Vodopjanovas. Drauge koncelebravo šeši kunigai: E. Styra, A. Kasperavičius, D.Matiukas, K.Dvareckas, G.Jankūnas ir kun. R. Kaunietis. Pamoksle ganytojas kalbėjo apie du sūnus, kurių vienas buvo priešgina, o kitas – pažadukas. „Jėzaus kalba tautos seniūnams ir kunigams palyginimu apie du sūnus. Prašo: „Vaike, eik ir padirbėk vynuogyne“. Tuos du tipus žmonių, manyčiau, mes galime atrasti ir kiekviename iš mūsų“,-sakė Gantyojas. „Taigi tie sūnūs yra kviečiami pasidarbuoti. Pirmajame sūnuje išryškėja kietumas, šaltumas ir kategoriškumas. Tai pasireiškia ir mūsų tarpe. Popiežius Pranciškus vienoje katechezėje priminė krikščioniškąjį pasipūtėliškumą: tokie žmonės yra kaip povai pasipūtę: daug išorės, o vidaus, sakytume, ir nėra.

Antrasis sūnus lengva ranka viskam pritaria: būsiu geras, padarysiu, bet po to gyvenimas eina savo vaga. Gyvenimas tarytum atsietas nuo žodžių. Kaip br. Pijaus minėtame pavyzdyje, kuomet „kukurūzai“-kasdienybė užgožia Jėzų. Ir linkčiojame, pritardami, o kasdienybės rūpesčiai užgožia svarbiausius dalykus. Didžiausias krikščionio grožis, kuomet žodžiai susiejami, surišami darbais. Noriu palinkėti visiems, kad mūsų krikščioniškas gyvenimas – žodžiai ir darbai eitų drauge, nes kitaip gyvenimas tampa tuštybe; praeiname gyvenimą kažkur pro šalį.

Labai gražu ir Atsinaujinimo diena, ir gražios giesmės, puikūs lektoriai. Bet to neužtenka. Gyvenime reikia mūsų žingsnių. Teks eiti į tą vynuogyną ir dirbti, teks įsipareigoti. Įsipareigoti kad ir nedideliems dalykams, kad ir trumpam laikui“,-kvietė visus susirinkusius Panevėžio vysk. Linas.