Naujienos
Vyskupo Jono Kaunecko padėkos žodis Panevėžio vyskupijos tikintiesiems
2013.06.28    

2013-06-24

Gerieji Žmonės, Broliai ir Seserys tikintieji iš įvairių parapijų, Marijos radijo klausytojai, mano bendradarbiai Kunigai, Mokytojai, Pedagogai, didžiai gerbiami Merai, Seniūnai, savivaldybių Darbuotojai, Jeigu jau Jonas Krikštytojas skundžiasi esąs nevertas atrišti Viešpaties kurpių dirželio, tai galite suprasti, koks bejėgis jaučiausi tapęs Jūsų vyskupu. Nežiūrint mano menkumo, taip nuoširdžiai mane priėmėte... Prisimenu, niekada negaliu užmiršti, kaip nuoširdžiai, su kokiu gerumu sutikote Jūs, gerieji Žmonės, mane atvykusį į gimtąją Panevėžio vyskupiją 2002 m. pradžioje. Mačiau tada perpildytoje katedroje Jūsų akis, pilnas lūkesčio, su viltimi žvelgiančias į mane. Ak, taip skaudėjo man tada širdį dėl mano menkumo, ir kad nebuvau su jumis sovietinės priespaudos metais, kad turėjau kovoti visai kitame krašte.

Juk man brangiausias kraštas – Panevėžio kraštas. Čia paauglystėje mokydamasis pradėjau savo sąmoningo mąstančio žmogaus gyvenimą. Ir deja čia tik 11,5 m. dirbti teko – net 44 metus turėjau darbuotis kitur: Dzūkijoje, Žemaitijoje. Žvelgiu atgal ir skauda širdį, kad didžiosios kovos už laisvę metais buvau svetur. Ak, kaip būtų tikę atstovauti gimtąją Aukštaitiją Tikinčiųjų teisių gynimo katalikų komitete, LKB Kronikoje. Atleiskite, kad nebuvau su jumis... Dievulis žino – reikėjo ir ten... Visur žmonės, visur lietuviai!

Stebiuosi, visada stebiuosi: kokie geri Lietuvos žmonės! Prisimenu, visada prisimenu savo kunigiškos tarnystės metus parapijose. Prisipažinsiu, sunkiausias darbas tada man buvo rinkliava. Man skaudėjo širdį, kad tokie suvargę žmonės, tokie neturtingi vis aukoja ir aukoja. O jiems taip reikia vaistams, mačiau, taip reikėtų pataisyti dantis. Bet jie aukoja nuo savęs atitraukdami. Graudu, iki ašarų graudu, kad aukoja bažnyčiai daugiausia neturtingieji. Jie supranta, kad bažnyčią reikia remontuoti, reikia mokėti už elektrą, reikia šildyti. Taip atsitiko, kad vyskupu Panevėžyje teko dirbti per krizę, bankrutavo fabrikai. Taip graudu vis buvo matyti jus, iš paskutinių aukojančius.

Turiu Jums vis dėkoti r dėkoti. Jūsų aukomis išlaikomos bažnyčios, Jūsų aukomis tapau kunigu, Jūsų aukomis išlaikomos vyskupijos, seminarijos.

Kartą nuvykau į gimtosios Krinčino parapijos bažnyčią. Dvi moterėlės spaudžia į rankas man truputį pinigų. Nenoriu priimti, jos pačios aiškiai stokoja. Bet jos sakosi norinčios kiek atpirkti savo kaltę: joms atrodo, kad aš suvargęs, pėsčias vaikystėje vis ateidavau į bažnyčią 5 kilometrus, o jos matė ir nepadėjo... Dieve, koks sąžinės jautrumas, tiesiog šventas!

Ak, kaip stebino, visada stebino Jūsų gerumas, nuoširdumas. Todėl ir kreipiuosi į Jus tokiu kreipiniu, gerieji Žmonės. Niekada Jūsų neužmiršiu. Nenustosiu niekada stebėtis Jūsų gerumu. Visada pasiliksite mano širdyje. Niekada nenustosiu už Jus dėkoti, už Jus melstis.

Jūsų rūpesčiai, Jūsų džiaugsmai ir vargai visada man buvo tokie artimi. Ir liks artimi!

Džiaugiaus kiekviena mūsų bendravimo galimybe. Niekada nepamiršiu, kaip gausiai rinkotės į bažnyčių jubiliejus ir kitas iškilmes. Mano širdis tiesiog šokinėjo iš džiaugsmo, kai būrėtės parapijose į varpų šventinimo iškilmes, kai iki nakties ėjote ir ėjote skambinti tais pašventintais varpais. Žvelgiau į jūsų minias su džiaugsmo ašaromis ir vis skambėjo, skambėjo mano širdyje šv. Pauliaus žodžiai: „Tai jūs Dievo statyba, jūs Dievo šventovė, Jumyse gyvena Dievo dvasia“. Taip, tai Jūs, Brangieji, esate Dievo šventovė, jūs esate Dievo vaikai. Dažnai tai vis kartojau!

Mačiau po Sutvirtinimo Jūsų akyse tiesiog ugnį. Taip, šv. Dvasios atneštą ugnį. Jūsų tarpe daug buvo tokių, kurių akyse degė ugnis, degė džiaugsmas: „Aš Dievo vaikas!“ Degė pasiryžimas kilti, šventėti. Gaila, ne visų akyse, bet degė...

Ir kaip nuostabiai vis nustebindavote! Kaip džiaugiausi, kai sužinojau, jog Raguvėlės tikintieji, neapsikentę baro skleidžiamo girtavimo, ėmė kovoti ir nugalėjo. Baras buvo uždarytas. O, kaip dėkojau Dievui už šį gerųjų katalikų laimėjimą!

Panašiai nugalėjo ir mano gimtojo Krinčino bendruomenė...

O jaunimas! Įsivaizduokite, mano gimtojo krašto, Pasvalio jaunimas, pareikalavo, kad Pasvalio miesto diena būtų švenčiama be lašo alkoholio, net be garsaus Pasvalio alaus! Arba dabar visoje Lietuvoje kylantis jaunimo judėjimas „Varom“ – pasilinksminimai be alkoholio. Tai atsakymas visiems, kurie dabar šaukia, kad iš jaunimo nieko nėra, kad jaunimas sugeba tik akis draskyti... Nuolat man teikėte džiaugsmą Jūs, mano gerieji tikintieji!

Bet taip pat mačiau jumyse ir daug skausmo, kai daugelio gyvenimą griovė girtuoklystė. Mačiau ir ašaras, kai parapijas teko palikti be kunigo. O štai grįžtant iš Sutvirtinimo 2 bernaičiai pakelyje. Ak, koks skausmas jų žodžiuose: nebegalėjo ruoštis Sutvirtinimui, nebenorėjo gyventi, nes tėvai išsiskyrė, nes tėvams jie nebereikalingi... Esu ne kartą apie tai kalbėjęs...

Gerieji žmonės, jautrieji žmoneliai, ar man pavyko tokius Jūsų skausmus sušvelninti? Juk matydamas Jus, tokius pilnus skausmo, tokius susvetimėjusius, tokias sovietų išardytas parapijos bendruomenes, svajojau visur atkurti bendruomenes. Ar pavyko tai mums? Per ingresą kviečiau statyti tiltą tarp Dievo ir mūsų, kūriau bendruomenių vizijas. Kaip sekėsi tai mums?

Jau dabar palieku vertinti pačiam Dievui ir Jums.

Tiesa, Dievas atsiliepė į tą mano troškimą. Europos Sąjunga ėmė skatinti bendruomenių kūrimąsi. Bendrai su parapijomis ir savivaldybėmis galėjome įrenginėti bendruomenių namus susirinkimams, bendravimui, šarvojimui... O, kaip karštai dėkojau Dievui, kai sužinodavau, jog kunigai su Jumis bendrauja, dalyvauja Jūsų bendruomenių šventėse, įvairiuose minėjimuose...

Sunkiai ėjome pirmyn visoje vyskupijoje. Patį mano pirmąjį pusmetį Panevėžio vyskupijoje turėjome palaidoti net 12 kunigų. O ir paliekančių mūsų gretas vis buvo, ir suklumpančių ir nenorinčių bendrauti su žmonėmis, su jaunimu...

Gerieji Žmonės, mačiau jūsų skausmą, kai kunigas vietoj meilės Dievui, bendruomenei ar Bažnyčiai, apsiribojo meile vienam asmeniui. Jums skaudėjo, ir man skaudėjo ir skaudės net amžinybėje. Bet ačiū Jums mano Bendradarbiai, Kunigai! dauguma juk buvote su Dievu ir su manimi. Niekada nenustosiu Dievui dėkoti už Jus.

Su Jūsų pritarimu, Brangieji, visiems Eucharistijos metams, kasdienai nuo ryto iki vakaro, nutarėme katedroje įvesti Švenčiausiojo Sakramento adoraciją. O, kaip nuostabiai atsiliepėte ir Jūs, mieli Tikintieji! Visus metus nebuvo valandos, kad katedroje nerastum būrelio besimeldžiančių. Pasibaigus Eucharistijos metams sulaukėme prašymo tęsti nuolatinę adoraciją. Dar daugiau; naktimis pradėjote adoraciją Panevėžio vienuolynuose. Ir taip jau kelis metus turime amžiną adoraciją! Visą vieną naktį adoruoja ir kunigai. Sakykite, ar Dievas galėjo mums duoti geresnius kunigus?

Buvau kartą tiesiog be galo nustebintas, kaip Jūs, Broliai Kunigai, ginate vyskupą nuo šmeižto, kai aš buvau nutaręs nukęsti, melstis ir atleisti. Tas Jūsų jautrumas, Brangūs uolieji Kunigai, siekia tiesiog dangų. Visada dėkosiu Dievui už Jus, tokius nuostabius Jo pašauktuosius.

Nenustosiu Dievui dėkoti ir už Jus visus, gerieji žmonės, ypač už Jūsų maldas, nes tai didžiausia brangenybė, kurią gavau iš Jūsų. Dieve, už kiek daug turiu dėkoti, net žodžių tinkamų nerandu. Tad baigdamas dėkoju prelato-poeto A. Jakšto-Dambrausko žodžiais. Šiuos žodžius Telšių Eucharistijos bičiuliai giedodavo baigiant pamaldas. Jų būrelis su Telšių vėliava atvyko į šias padėkos Mišias.

„Ačiū Dievui už duosnumą
Jo gausingą,
už pasaulio šio gražumą
stebuklingą.
Ir už šią draugų krūvelę
Itin plačią, 
ir už gerą jų širdelę,
Ačiū, ačiū!..
Ačiū už maldas motutės
Sengalvėlės, 
Už dainas jaunos sesutės
Lepūnėlės.
Ir už sveikatėlę mano
Vidutinę, 
Ačiū dar ir už tėvynės
Atgijimą, 
Ir lietuvių šios gadynės
Sukrutimą.
Už kareivius, mūs gynėjus,
Jų vadovus, 
Už valstybės įkūrėjus,
Jos atstovus.
Ir už priespaudą skriaudėjų
Besarmačių, 
Kuri naudai mūs išėjo...
Ačiū, ačiū!“...