Naujienos
Kelionė prasidėjusi nuo mažo žingsnelio (pasidalinimas apie Strasbūre vykusį Taize žiemos susitikimą)
2014.01.30    
piligrimė Brigita Jasnauskaitė

Paskutinė ilga kelionė autobusu į Ispaniją ir nakvynė jame paliko tokių prisiminimų, kad dar iki dabar ją menu kaip didžiausią savęs išbandymą netgi mėgstančiai keliauti. Esu kantrus žmogus, bet net man tokių sustojimų, autobuso pilno triukšmo jau buvo per daug. Daugiau jokios kelionės autobusu, buvau įsitikinus.

Nemėgstu masinių žmonių susibūrimų – žmonės būna pikti, viskuo nepatenkinti, stumdosi kas tik netingi, urzgia ant visų ir ant visko. Ir visai nesvarbu, ar tai koncertas, didesnis renginys ar gausūs atlaidai. Grumtynės alkūnėmis būna ištobulintos ir vertos aukščiausio šalies apdovanojimo už nuopelnus Lietuvai. Paskutinis masinis susiėjimas įžiebiant kalėdinę eglutę Kaune, kai dalį kelio pasipuošusiu Kauno senamiesčiu mane nešė minia, privertė pasakyti sau – kur bus masė žmonių, nebus manęs.

Sakoma, kelionėje pažinsi ir patikrinsi draugus – visos mano draugės, kurios maniau galinčios susidomėti kelione į Strasbūrą (net neužsimenant apie nakvynę autobuse) keliauti atsisakė, ką gi, kiek netikėta, bet tokiu atveju užsiregistravau viena, tad žinojau, kad tikrinti draugystės stiprumo nereikės, o grįžus namo nereikės nieko pašalinti iš draugų Facebook‘e. Kokie dar draugai per septyneta kelionės dienų?

Tačiau kad ir ką bandyčiau sau įrodyti, Dievas mane pažįsta ir žino mano širdį geriau, žino, ko man reikia ir kaip mane pradžiuginti. Sudėliojo viską kiek kitaip, nei buvau galvojus – gruodžio 26 d. vakare, viena, su daugiau ar mažiau matytais 48 veidais sėdėjau autobuse, kuriame miegojome (snūduriavome) 4 naktis, įsikuriant vienos sėdybės „bute“, ir....išvažiavome į Strasbūrą, Prancūzijoje, Taizė jaunimo sutikimą, kuriame buvo tikimasi nei daug, nei mažai - 30 000 piligrimų.

Kai manęs paklausė „Ko tikiesi iš šios kelionės?“ net negalvodama atsakiau „Sustiprinti savo pa(si)tikėjimą“. Vien jau tai, kaip atsiradau važiuojančiųjų sąraše, vedė mane į dar stipresnį pasitikėjimą. Laukiau, kas bus toliau.

Radau. Radau ramybę ir tylą, kurios chaotiškoje kasdieninėje rutinoje taip trūksta. Su visais piligrimais ramybė buvo kur kas galingesnė - tarsi mano vienos juntama ramybė būtų padidėjusi mažiausiai 30 tūkstančių kartų. Būtent toks kiekis jaunų žmonių iš viso pasaulio buvo suvažiavęs į Naujų Metų renginį Strasbūre. Keista, bet būtent tomis pamaldų metu trunkančiomis tylos minutėmis atrodydavo, kad Dievas yra arčiau, nei ta jaunų žmonių gausybė aplinkui skirtingose maldos vietose. Atmintyje iškyla vienoje knygoje skaityta mintis „Tyla svarbi; tai vienintelis metas, kai girdi tiesos šnabždesį.“ Neabejoju, kad šnabždesį savyje girdėjome ne vienas, todėl net minia nebuvo bauginanti ar varginanti. Ji buvo jauki, sava, dalis manęs, o aš - jos. Mėgavausi tyliu šurmuliu ir nuoširdžiai besišypsančiais ir švytinčiais veidais – dabar dar labiau tikiu, kad tikėjimas nėra tik vyresnio amžiaus žmonių reikalas. Visos tos dienos leido parodyti kitiems ir sau, kad mes mokam tikėti, nuoširdžiai melstis ir gerbti kitus.

Pažinau. Nors mano draugės į tą patį autobusą kartu su manim neįšoko, vis tiek savęs nuo aplinkos izoliuoti nesu linkus. Teko patikrinti greituoju būdu užsimezgusias pažintis. Per kelias dienas juos pažinau taip, kad neabejojant su jais galėčiau drąsiai keliauti net į kitą kelionę su nakvynėmis autobuse. Šalia atsirado nuostabių naujų draugų – ne, ne pažįstamų, o draugų, su kuriais gera kartu melstis, giedoti, laikytis susikabinus rankomis, pasivaikščioti siauromis svetimų miestų gatvelėmis, trumpam stabtelėjus kažkur Lenkijos pasienyje kartu įkvėpti gryno oro, naktinėti žiūrint filmą, krykštauti ir juoktis iki ašarų, dalintis ar tiesiog tylėti. Būnant šalia tokių žmonių lengva ištverti visas kelionės dienas nebumbant ir nesiskundžiant. Nes tiesiog nėra dėl ko. Sėdynė pasidaro patogi, išmoksti akrobatiškai joje susirangyti, užleidi savo asmeninę erdvę iš priekio besileidžiančiam atlošui, o savu sėdynės atlošu prispaudi už tavęs sėdinčią draugę, patikrini autobuso stabdžius miegant ant žemės miegmaišyje ir juokauti, kad grindys tikriausiai patogesnės nei garsiosios kartono dėžės. Nuo to kelionė tampa tik dar linksmesnė, malonesnė ir nepakartojama.

Prisiminiau. Šalia visų įspūdžių į svarbiausius atminties stalčiukus pakuojasi ir šiltas, svetingas, rūpestingas ir nuoširdus priėmimas parapijoje Prancūzijoje bei prancūzų šeima, kuri sutiko mus globoti visas dienas ir plačiai atvėrė savo namų duris keturioms lietuvėms. O kur dar iš nežinia kur kilusi drąsa kalbėti prieš visą gausią tautiečių kompaniją Strasbūre, dalinantis tuo džiaugsmu, kurio tiek daug viduje. Nepamirštama Naujų Metų naktis su „Tautų švente“, kurios metu susipažinom su įvairių tautų tradicijomis bei prisiminėm, ką tradiciško ir unikalaus turime mes patys ir visus suplanuotus žaidimus spontaniškai suskubti pasirepetuoti Strasbūro gatvėse ir aikštelėse.

Grįžus į kasdienybę supranti, kad viskas jau nebebus taip, kaip iki šiol buvo – mėgavausi kelione autobusu, net nepavargau ir nė karto nesiraukiau milžiniškoje minioje, susiradau naujų draugų, po kelionės išbandžiau darbo kolegų kantrybę pasakojant apie tylos stiprybę ir maldos galią, jaunų žmonių tikėjimą ir tokią ryškią bendrystę. O saugiu greičiu važiuojant automobiliu su savo angelu sargu slidžiame kelyje pradedu niūniuoti jau ne vieną šimtą kartų giedotą giesmę „Būkime drąsus meile gyventi“. Tada taip nuoširdžiai padėkoju Dievui už netikėtas pažintis, paprastus stebuklus kiekvieną dieną, puikius kelionės draugus bei man suteiktą tikėjimą, pasitikėjimą Juo ir patikėjimą, kad yra tokių nepaprastų žmonių, kuriuos atsiuntė į mano paprastą kasdienybę.