Naujienos
Apie naujos bažnyčios statybą prie Babilono prekybos centro
2014.03.21    
Lina Kiršaitė

Kovo 9 d., sekmadienį, kun. A. Lipniūno vidurinėje mokykloje, kaip ir kiekvieną sekmadienį, rinkosi aplinkinių namų gyventojai į šv. Mišias. Jų tądien susirinko daugiau nei šimtas. Didesnę dalį susirinkusiųjų sudarė pagyvenę žmonės, tačiau dalyvavo ir jaunesni. Matėsi nemažas būrelis vaikų, kurie ruošė salę šv. Mišioms, jose patarnavo, kiti skaitė skaitinius ir meldėsi drauge su visais.

Pakalbinau devynis į šv. Mišias atėjusius žmones, teiraudamasi jų nuomonės apie pasirengimus naujos bažnyčios statybai prie Babilono prekybos centro. Visi vienbalsiai tvirtino, kad nauja bažnyčia reikalinga, tai būtų maldos namai, o čia visgi mokykla... Į klausimą, ar lankytųsi naujoje bažnyčioje, trys vyresnės moterys pastebėjo, kad bažnyčia per toli pėsčiomis ją pasiekti ir sakė, jog reikalingas miesto autobusas, kad privežtų arčiau. Viena vyresnio moteris teigė, jog ten lankytųsi, nes jai būtų netoli nuo namų. Kita pašnekovė teigė eisianti ten, kur arčiau. Energinga jauna mama, be abejo, lankytųsi, matyt, ir jos vaikai, kurie mokykloje nuo pat pradžių iki šiol patarnauja šv. Mišiose. Du tėveliai, atlydėję savo vaikus, besirengiančius sakramentams, galbūt sekmadieniais taip pat apsilankytų, nors vienas iš jų, kol vaikas nesirengė sakramentams, melsdavosi Panevėžio šv. apašt. Petro ir Povilo bažnyčioje. Dar viena vyresnė moteris, pasisakanti už naujos bažnyčios atsiradimą ir lankymąsi joje, į klausimą, ką apie tokios bažnyčios atsiradimą galvoja jos pažįstami ir kaimynai, atsakė su jais apie tai nekalbėjusi, bet mananti, kad tikintis žmogus gali pasiekti bažnyčią tiek miesto centre, tiek kitur, o nelankančiam bažnyčios žmogui ji visur bus toli.

Penki iš kalbintų žmonių dalyvauja šv. Mišiose mokykloje nuo pirmųjų metų, kiti teigė besilankantys mažiau laiko – dėl sušlubavusios sveikatos ar neįvardydami priežasties, treti – nuo rugsėjo, jų vaikams pradėjus rengtis sakramentams.

Ačiū gerbiamiems Vidai, Genovaitei, Pranei, Onai, Vandai, Aldonai, Gitai, Jolantai ir Mariui už atsakymus į klausimus.

Mintimis sutiko pasidalinti bažnyčios atsiradimu besirūpinantis Pumpėnų Švč. M. Marijos Škaplierinės parapijos klebonas, Įsikūnijusio Žodžio kongregacijos brolis kun. Domingo Avellaneda Cabanillas.

Kiek metų kun. A. Lipniūno mokykloje renkasi tikinčiųjų bendruomenė?

Kun. D. A. C.: Mes atvykome į Lietuvą 200 4m. ir, jei neklystu, 2005 m. jau susirinkome čia.

Kaip manote, ar jau susiformavo bendruomenė naujai bažnyčiai?

Kun. D. A. C.: Tai, ką jūs matėte, yra labai didelis būrys, kuris susirenka kiekvieną sekmadienį ir kiekvieną kartą daugėja. Vienas dalykas – kai neturime bažnyčios, žmonės galvoja, kad mes ne katalikai ir daug kas ateina paklausti „Ar jūs tikrai katalikai?“, nes mokykloje Mišios yra nelabai įprasta. Čia, manau, yra vienintelė mokykla Panevėžyje, kur sekmadienį vyksta pamaldos. Kartais ne visi žmonės žino, kartais jie bijo. Viena moteris vos ne verkdama ateina kiekvieną sekmadienį, nes šeima pasakė, kad ji einanti į kažkokią sektą. Kai mes pradėjome, be abejo, pirmą sekmadienį čia buvo gal 10 žmonių. Mes su jaunimu ėjome per visus daugiabučius, kurie yra prie mokyklos, ir beldėmės į kiekvienas duris, pranešdami, kad sekmadienį vyksta Mišios, kad žmonės galėtų dalyvauti, ir nuo tos dienos jų padaugėjo. Kiekvienais metais turime daugiau žmonių ir manau, kad bendruomenė yra pakankamai didelė. Žmonės labai dažnai ateina ir klausia: „Kokių naujienų turite, ar jau bus?“ Visi jau laukia tos bažnyčios, nes nuo pat pradžių apie tai kalbėjome.

Kiek vaikų ruošiasi sakramentams prie šios mokyklos?

Kun. D. A. C.: Dabar - dvi klasės, viso 50 vaikų.

Ar jie ruošiasi tik Komunijai, ar ir Sutvirtinimo sakramentui?

Kun. D. A. C.: Kol kas tik Komunijai. Kadangi aš esu ir mokyklos kapelionas, bendraujant su mokiniais jie pageidavo, kad būtų ruošiami Komunijai. Nenorėjome, kad tai būtų per tikybos pamokas visiems, o būtent tiems, kas nori. Vyresnių mokinių čia neturime, tik iki aštuntos klasės, taigi, jie per jauni ruoštis Sutvirtinimo sakramentui. Kadangi tai dar nėra tikra parapija, niekas ir neateis pasiteirauti dėl Sutvirtinimo sakramento.

Ar yra planuose, kad tai bus savarankiška parapija, ar rektoratas?

Kun. D. A. C.: Turėtų būti savarankiška parapija. Taip buvo kalbėta su vysk. Jonu Kaunecku. Pagal gyventojus, pagal tai, kaip miestas plečiasi į Šiaulių pusę – galvoju, kad tai turėtų būti atskira parapija. Kažkada bandėme su vyskupijos kunigais apibrėžti, kokia būtų būsimos parapijos teritorija. Aišku, kol kas visa tai ore, nes kol kas nieko nėra. Kai bus pastatyta bažnyčia, tikriausiai bus numatyta, kokią teritoriją apims. O kada atsiras parapija – gal pradžioje ne, o gal iš karto - čia jau priklausys nuo vyskupo.

Ar dabar tikintieji gali gauti patarnavimus – pvz., ligonių patepimą, krikštą, ar jie kreipiasi į kitas bažnyčias?

Kun. D. A. C.: Žinote, kartais yra sudėtinga. Man teko daug kartų aplankyti ligonius, suteikti ligonio patepimą, nešti šv. Komuniją į namus. Kartais esu kviečiamas į ligoninę, bet mes gyvename Pumpėnuose, o Panevėžyje būname tik sekmadieniais – tad sekmadieniais ateina čia ir prašo. Jeigu koks skubus reikalas, mirties atveju ar kažkas tokio, tada kreipiasi į vietines parapijas, nes manęs neatranda. Gal ne visi turi mano telefono numerį ar nedrįsta trukdyti. Ypač daug ligonių tenka lankyti prieš didžiąsias šventes – daug močiučių, kurios aplink mokyklą gyvena, prašo velykinės išpažinties ir Komunijos, prieš Kalėdas taip pat. Močiutės, kurios ateidavo prieš keturis ar penkerius metus, susilpnėjus sveikatai per kaimynus siunčia prašymus jas aplankyti, kadangi jos čia buvo ir žino, kad aš čia esu. Su visais susidraugavome ir daugiau ar mažiau vieni kitus pažįstame, jaučiamės, tarsi būtume viena didelė bendruomenė.

Ar dabar bažnyčios projektai baigti ir kada numatoma pradėti statybas?

Kun. D. A. C.: Projektai yra baigti ir sutvarkytas žemės sklypas, kuris buvo labdara iš Babilono grupės – vienuolynui buvo dovanota žemė ir taip pat buvo dovanotas architekto projektas, prie kurio reikėjo sunkiai dirbti ir visada galima dar kažką patobulinti. Praėjome miesto architektų komisiją. Vienintelis dokumentas, kurio trūksta – tai leidimas statyti. Gal porą metų tvarkome dokumentus. Kiekvieną savaitę reikia kažką tvarkyti. Daug popierių. Aš negalvojau, kad taip sunku. Bet jau prie pabaigos, kai turėsime leidimą statyti, tikiuosi su Dievo pagalba bažnyčią greitai pastatysime.

Kada tikitės, bent preliminariai, jog atsiras bažnyčia?

Kun. D. A. C.: Jeigu gautume leidimą statyti bažnyčią šiemet, mes pradėtume šiemet. O sutartis yra sudaryta, kad per tris metus turėtų atsirasti parapija.

Kun. Domingo dar pastebi, kad kol kas reikiamų lėšų dar neturi. „Galbūt parapija 2017 m. atsiras, viskas Dievo rankose“ – sako jis.

Koks būtų bažnyčios pavadinimas?

Kun. D. A. C.: Jau turi pavadinimą, bus Fatimos Mergelės Marijos parapija, kadangi mintis sukurti parapiją buvo dar tada, kai buvo gyvas popiežius Jonas Paulius II. Mūsų vienuolynas yra labai surištas su popiežiumi, kuris asmeniškai labai padėjo ir globojo mūsų vienuolyną, kai tik šis buvo įkurtas. Kadangi mes žinome, kad Fatimos M. Marija, kaip ir sakė popiežius, gelbėjo jo gyvybę, kai į jį buvo šauta, tai ir mūsų kongregacija turime ketvirtą - Mergelės Marijos – įžadą. Norėjome, kad parapija būtų susijusi su popiežiumi ir Švč. M. Marija, taigi, labai tinka Fatima. Lietuvoje kol kas nėra Fatimos parapijos, tai būtų labai gražu paaukoti Marijai savo bažnyčią.

Ačiū už pokalbį.