Naujienos
Vysk. Liongino Virbalo pamokslas Žemaičių Kalvarijos atlaiduose
2014.07.10    

Mieli tikintieji, Žemaičių Kalvarijos maldininkai,

Jėzaus Motinos, Mergelės Marijos vardu ir globa paženklinti Žemaičių Kalvarijos atlaidai prasmingai jungiasi su Jos Sūnaus gyvenimo apmąstymu. Švęsdami Mišias, eidami, giedodami, melsdamiesi „Kalnus“ prisimename didžiausią meilę, kurią Jėzus mums visiems parodė „iki galo“ (Jn 13, 1): „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15, 13). Marija, Šeimų Karalienė, taip pat rodo šią meilę. Ji pati taip mylėjo ir kviečia mus, ypač šeimas rodyti, gyventi, dalytis tokia meile savo šeimose, vieni su kitais.

Žemdirbių ir kaimo parapijų dieną meldžiame Dievo palaimos visiems Lietuvos žemdirbiams, ūkininkams ir kaimų parapijų žmonėms. Dažniausiai linkime gero, palankaus oro, gausaus derliaus, Dievo pagalbos. Ne mažiau jiems, taip pat ir visiems mums reikia tos pačios Dievo meilės, išlietos per Jo Sūnų Kristų.

Žemdirbiai, kaime gyvenantys žmonės jaučia sukurto pasaulio vieningumą, vienybę. Esame priklausomi nuo žemės, oro, vieni kitų. Bet taip pat galime padėti vieni kitiems, kartu įveikti net dideles kliūtis. Malda už vieną ar kitą tikinčiųjų ar visuomenės grupę nesupriešina jų su kitais, o priešingai, rodo, kad mums riekia vieni kitų, kad vieni kitus galime papildyti ir praturtinti. Gerbiame kiekvieno sąžiningą, dorą darbą, kiekvieno pašaukimą. Apaštalas Paulius kalbėjo apie tikinčiuosius kaip vieną kūną, kur skirtingi nariai būtini ir reikalingi vienas kito: „Kaip viename kūne turime daug narių ir visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį, taip ir mes daugelis esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui – vieni kitų nariai (Rom 12, 4–5).

Vieningumo pajautimas Bažnyčioje skatina rūpintis silpniausiais. Šventajame Rašte dažnai minimos našlės, našlaičiai, svetimšaliai. Anuomet moteris viena negalėjo išgyventi, vaikai neturėjo jokių teisių, svetimšalis buvo visiškai priklausomas nuo tų, pas kuriuos atkeliavo. Bet Dievas sako: „Aš esu keleivis, aš esu silpnas kaip našlaitis. Ką padarėte tokiems žmonėms – man padarėte.“

Šiandien kiti tapo silpniausiais. Juos turime pastebėti ir jiems padėti. Tokiais gal yra:
pensininkai ir vieniši žmonės, kurių artimieji toli ir jie neturi į ką atsiremti;
jaunimas kuris viliojamas į visas puses ir sunku atsirinkti, kur tikras pinigas, o kur sūris spąstuose;
priklausomi nuo alkoholio, narkotikų;
šeimos, kurioms sunku ištverti kartu.

Visi jie yra Bažnyčios, t.y. visų mūsų rūpestis, nes esame visi vienas kūnas. Nė vieno neturėtume pasmerkti, nė vieno atmesti. Kryžiaus kelio stotys tęsiasi. Jų yra ne 14, ne 19 ir ne 30. Daug daugiau. Šiandienos skauduliai yra Kristaus Kryžiaus kelio dalis. Eidami mąstykime apie jas, melskimės už tuos žmones, kurie kenčia, įsipareigokime padėti, prisidėti prie jų kančios palengvinimo.

Gyvenantys arčiau gamtos patiria ir pajunta kaip viskas keičiasi. Pavasaris ir vasara, kiekvienas mėnuo atneša savo pokyčius. Pasėtas grūdas išauga daigu ir nauja derlinga varpa. Taip pat ir kiti dalykai žmogaus rankose nuostabiai virsta kažkuo kitokiu, didesniu ir dar reikalingesniu:
grūdai – maitinančia duona,
giesmė – visus suvienijančiu ir įkvepiančiu himnu,
spalvotas audinys – į priekį vedančia vėliava,
ištiesta ranka – atleidimu.

Panašus perkeitimas įvyksta šeimoje. Namai nėra vien keturios sienos, o jaukumas, artimumas, meilė. Šeima nėra vien dviejų individų sugyvenimas. Kai du žmonės sukuria šeimą, įvyksta perkeitimas – atsiranda kažkas daug svarbesnio ir kilnesnio negu vien buvimas kartu.

Dievas gali įvykdyti dar didesnį perkeitimą: Jis pakeičia duoną Kristaus Kūnu ir vyną Jo Krauju. Jis rodo, kad kančia gali virsti atpirkimu ir palaima. Bet lygiai taip pat mūsų šiandienos sunkumus, prakaito lašus, kasdienį rūpestį gali ir tikrai paverčia viltimi, atviru akiračiu. Reikia tokio perkeitimo ir reikia patikėti Dievo dovanojama perkeitimo galia.

Joks tikras perkeitimas neįvyksta be Dievo. Pradžios knyga liudija, kaip chaosas tampa kosmosu, nuostabia visata. Tai Dievo kūrimas: nebūtų pasaulio be Dievo. Evangelijos paliudija, kad Kristus atveria žmogui daug platesnį horizontą už jo kasdienę buitį. Tai džiaugsmo ir šviesos, išgelbėjimo, buvimo mylimu Dievu vaiku horizontas.

Šiandien taip pat dėl daug ko dejuojame, matome daug įvairių sunkumų. Ne atsiribojimas nuo Dievo, o Jo artumas gali padėti keisti visuomenę. Tai įvyksta per žmones, kurie tampa kaip raugas tešloje, kasdienio gyvenimo ir pasaulio evangelizuotojai, pašventintojai. Tokiais būti esame kviečiami visi mes, nepaisant mūsų silpnumo. Dievas pasitiki žmonėmis, jis pasitiki mumis. Taip, kaip pasitikėjo apaštalu Petru, nors jis ir išsižadėjo, apaštalais, nors jie pabėgo, šv. Pauliumi – nors jis persekiojo Kristaus sekėjus.

Dievas visada dovanoja ateitį, perkeistą gyvenimą. Tikime kad Jis duos ir galutinį perkeitimą, Jo Artumo džiaugsmą ir šviesą.