Naujienos
Monsinjoro Alfonso Svarinsko laidotuvės liepos 21 d.
2014.08.06    
Kun. Algirdas Dauknys

Liepos 21 d. į Vilniaus arkikatedrą iš šv. Ignoto bažnyčios buvoatlydėti monsinjoro Alfonso Svarinsko palaikai. Laidotuvių mišioms vadovavo Vilniaus arkiv. Gintaras Grušas. Jose dalyvavo kard. Audrys Juozas Bačkis ir aštuoni Lietuvos vyskupai, virš 80 kunigų, prof. Vytautas Lansbergis, Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, keletas Seimo narių, pilna katedra tikinčiųjų. Pamokslą apie kunigą-legendą pasakė Kauno arkiv. Sigitas Tamkevičius. Įžangos žodyje Vilniaus arkiv. Gintaras Grušas pasidžiaugė, kad mons. Alfonsas Svarinskas nepaprastai uoliai tarnavo dviem tėvynėms: dangiškajai ir žemiškajai, Bažnyčiai ir Lietuvai. Jo bendražygis arkiv. Sigitas Tamkevičius savo pamoksle pastebėjo, kad su juo užverčiame 70 metų puslapį. „Šiame puslapyje jo vardas bus įrašytas aukso raidėmis“,- sakė pamokslininkas.Alfonsas net neįsivaizdavo, „kad kunigystės šventimus gaus ne Kauno arkikatedroje, bet Abezės lageryje iš tokiais pat kalinio drabužiais vilkinčio vyskupo Ramanausko rankų“.

Mons. Alfonsas nesigailėjo, kad net tris kartus kalėjo sovietiniuose lageriuose. (Su jam būdingu humoru jis ne kartą kalbėjo: „Visada komunistams sakiau: padarėt vienintelį gerą darbą, kad areštavote kunigus. Kitaip kunigai sėdėtų tuščiose klebonijose, o žmonės kentėtų lagery be kunigų. O dabar ir kunigai, ir tauta kenčia.“)

Menkai pažinojusieji mons. Alfonsą mąsto, kad jam rūpėjo ne Dievas, bet politika. Taip, Tėvynės reikalai jam tikrai labai rūpėjo (ir jis)... iki paskutinės akimirkos (sielojosi dėl viso blogio, kurį matė neišsilaisvinusioje Lietuvoje. Apie tai jis kalbėjo ir paskutinėmis gyvenimo valandomis.) Tačiau jis buvo tikras kunigas, kuriam rūpėjo žmonių sielos. Kaip mons. Alfonsas tarnavo tikintiesiems (Kulautuvos, Miroslavo, K. Naumiesčio, Išlaužo, Viduklės ir Kovarsko parapijose,)... galėtų pavydėti geriausi Lietuvos kunigai. .... Jeigu šiandien Lietuvoje turėtume daug panašaus uolumo kunigų, net dabartinė mirties kultūra nenusineštų tiek daug aukų.

Mons. Alfonsas atkakliai kovojo su alkoholizmo epidemija ir jo pastangos atnešdavo vaisių... Oponentams užkliūdavo mons. Alfonso kietas žodis. Jis kartais tikrai būdavo kietas. Bet ar tai reiškė, kad jis nemylėjo?..

Ar galėtume jį apkaltinti nemeile? ...Ar galėjo mons. Alfonsas džiaugtis tais, kurie nepadarę atgailos, neatsiprašę tautos už padarytas išdavystes, vėl pradėjo alkoholyje skandinti tautą ir krauti sau milijonus? Tylėjimas, siautėjant blogiui, gali būti didžiausia nemeilė. Todėl mons. Alfonsas netylėjo.

Monsinjoras kovojo ne su asmenimis, bet su blogiu... Jis kovojo su komunistų neštomis blogybėmis, pasisakė prieš žmogaus prigimtį žeminančius dalykus... Nereikia stebėtis, kad monsinjoras Alfonsas nenustojo kalbėti apie kovą? Juk skiriamasis krikščionio bruožas – kova už gėrį. Krikščionis kovoja už Tiesą, už Kelią, už Gyvenimą, kol Nepriklausomoje nuo melo ir neapykantos, nuo noro kitus engti ir išnaudoti Lietuvoje bus vertinamos tikrosios vertybės.

Kas buvo mons. Alfonso dvasinės stiprybės versmė? ...toji stiprybės versmė- gilus tikėjimas ir meilė tėvų žemei. ...Dėl to jis buvo ir liks kunigas legenda“,- savo pamoksle kalbėjo Kauno arkiv. Sigitas Tamkevičius.

Po šv. mišių laidotuvių kortedžas išvyko į Ukmergės kapines, kur jau laukė keletas tūkstančių tautiečių, kurie per televiziją stebėjo monsinjoro laidotuves. Prie kapo atsisveikinimo žodį tarė krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, Birutė Valionytė, vysk. Kauneckas, Petras Plumpa, Vytautas Balsys partizanų vadoJono Čeponio vardu. Ministras Olekas priminė arkivyskupo žodžius: nepabūgo gąsdinamas ir kalinamas, rengė eisenas ir žygius, ugdė jaunimą, platino blaivybę. Nepamirškime jo teisingų, kartais griežtų žodžių. Su jam būdingu humoru sakydavo, kad Dievas jį pasiuntė ten, kur labiausiai reikėjo. Ministras prisiminė jo tarnystę kariuomenėje. „Tiesus ir paprastas buvo jis,- sakė ministras,- kaip laisvės deglas. Kaip feniksas iš pelenų vis pakildavo iš lagerių ir kančių gulagų... Įsipareigojame tęsti jo žygį,- sakė jis. Nepriklausomybės atkūrimo akto signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė be kita ko sakė: „Monsinjoras Svarinskas visą gyvenimą tarnavo Dievui ir Tėvynei... Ryžtingai kovojo su okupantais. Skleidė pasipriešinimo okupantui dvasią... Jo parapijose alkoholio sumažėjo ženkliai... Sovietų imperijai jis buvo pavojingas... Lagerio režimas jo nesužlugdė...“ Prisiminusi keletą svarbių jo gyvenimo faktų, monsnjorą Svarinską ji apibūdino šitaip: „Monsinjoras rūpinosi Lietuvos atkūrimu ir kiekvieno žmogaus reikalais... Gyveno jis kukliai...Jis pasakydavo tai, ko kiti nedrįsdavo... Matydamas, kad valdžia neranda laiko įamžinti kovotojų atminimo, tam pašventė savo laiką“.Vysk. Kauneckas pasidžiaugė, jog taip gausiai susirinko žmonės pagerbti šį didelį žmogų, apie kurį šiandien kalbama beveik visuose laikraščiuose ir internete. „Monsinjoras mėgdavo kartoti psalmės žodžius: „Mes ne savo šviesa spindim...“ ir „Drąsias, tvirtas širdis turėkit, kurie Viešpačiu tikit.“ „KGB praminė jį „Nepataisomuoju“... Nuo jaunystės jis užsidegė kovos drąsa... Matė baisias mūsų tautos kančias... Ir kaip galėjo žmogus idealistas nieko nedaryti? Citavo Jevtušenko: „Kalbėk bent trejetą tiesos minučių...“Iir vieno mirties bausme nuteisto partizano žodžius: ‚Degė sodybos..., vaitojo žmonės. Ar galėjau neišeiti jų ginti?..

Nurovė mano sesei kasas, išniekino. Sese, sesute, išgirdęs tavo aimanas išėjo į mišką vyresnysis brolis...
Daužė Tėvo galvą: kur sūnus? Ar galėjau negirdėti tėvo vaitojimo?..
Ir štai brolis numestas turgaus aikštėje apnuogintas... Ar galėjau būti ramus?..
O mano geriausias draugas neatlaikė kankinimų, išdavė. Dabar mane kankins. Nebijau... Tik vieno, mano Dieve, bijau: neatimk iš mūsų tautos atminties...
Dieve, tikiu, kad Tu padarysi tą stebuklą: Lietuva atsibus, atsimins, surankios partizanų kaulus, pastatys paminklus partizanams ir jų motinoms gražiausiose Lietuvos aikštėse. Todėl šaukiu okupantams-budeliams: „Sušaudykit mane!“ „Girdėdamas tuos žodžius, monsinjoras man liepė juos nuolat kartoti. Tai negalėjau jų necituoti dabar. Galop vyskupas, prisimindamas mons. pagrindinį rūpestį, kvietė išgirsti jo kvietimą: „Nė lašelio alkoholio iki Naujųjų Metų.“ Jei neišgirdome jo gyvo, išgirskime jį dabar,“- kvietė ganytojas. Petras Plumpa savo pasisakyme sakė, jog nori paneigti kai kurias apie monsinjorą sklandančias ‚netiesas‘. „Monsinjoras ėjo Pijaus XII keliais... Tikėjimas ėjo su tėviška ir tėvynės meile... Per visus ilgus metus jis laikėsi drąsiai ir principingai... Moralė yra žmogaus orumo sargas... Citavo F. Sheen‘ą: „Jei negyvename taip, kaip tikime, pradėsime tikėti taip, kaip gyvename.“ ... Jo griežtumas ne iš širdies piktumo... Sąjūdžio metais jis atleido savo teisėjui... Pikta širdis išvaro Kristų ir tikėjimą... Matydamas Tėvynės negandas, jis ne kartą susigraudindavo. Tai sveikos meilės ir tyros vaiko širdies požymis. Jis netiko konspiraciniam darbui. Man KGB davė „Chameleono“ pravardę. O jam – „Nepataisomasis“. Todėl jam tiko sakyti drąsius pamokslus... Kai kam nepatiko jo politinė raiška. „Betgi politika skirta bendram gėriui kurti“, sakydavo monsinjoras... Partizanus jis laikė savo šeimos nariais... Liepos 17 d. prieš 81 metus žuvo Darius ir Girėnas. Liepos 17 d. mes netekome monsinjoro Svarinsko... Meldžiame: „Amžinoji šviesa tešviečia tau, Tėvynės mylėtojau“,- kalbėjo Plumpa.

Prof. Vytautui Lansbergiui užtraukus, visi sugiedojo Lietuvos himną. Po laidotuvių bendraminčiai dar ilgai nesiskirstė, dalinosi viltimi, tarytum per šią pamoką gerokai paūgėję...

Galop dauguma laidotuvių dalyvių nuvyko į monsinjoro puoselėtą ir kol kas be globos likusį partizanų parką, kur kareiviai pavaišino visus kareiviška koše ir arbata. Kai kurie mirusieji išlieka kaip nervas - yra gyvesni už mus gyvuosius.