Naujienos
Vysk. Liongino Virbalo homilija Krekenavos atlaidų Šeimos dieną (2014 08 17)
2014.08.21    

Mieli broliai ir seserys, mielos šeimos,

šiandien prieš mūsų akis iškyla vienos Moters gyvenimas. Viena vertus Moters, kuri gyveno kaip visos jos laikmečio moterys: meldėsi, dirbo, vaikščiojo į sinagogą. Antra vertus, tai Moteris, kurios gyvenimas buvo išskirtinis, vienintelis. Ji – Dievo Sūnaus Motina. Ką tik darė ar sakė, buvo tobulai susivienijusi su Jėzumi. Žemėje didžiausią meilės, atjautos ir kančios vienybę pasiekė ant Kalvarijos kalno. Dabar švenčiame Marijos tobulą susivienijimą su Dievu – Jos Ėmimo į dangų iškilmę.

Marijos gyvenime įvyko didžių dalykų. Ji pagimdė Jėzų, Dievo Sūnų, mūsų visų Gelbėtoją. Bet viskas prasidėjo Nazarete, kai Marija tarė „taip“, patikėjusi, kad Dievui nėra negalimų dalykų. Mes visi – dideli ir maži – galime sekti Marija, galime tarti mūsų „taip“ Dievui. Net jei esame netvirti, Viešpats ir per mus gali daug nuveikti.

Geroji Evangelijos žinia skamba mums visiems, bet šiandien ypatingai stengiamės išgirsti, ką ji sako šeimoms: kad jų džiaugsmui nieko netrūktų. Girdėjome pasakojimą, apie dviejų moterų – Marijos ir Elžbietos – susitikimą. Susitikusios jos patiria, ką Viešpats yra nuveikęs dėl jų ir per jas. Todėl džiaugiasi. Būtent susitikimas geriausiai atskleidžia Dievo meilę, o kai pasidaliname savo gyvenimu su kitais, kyla džiaugsmas. Liūdesį kelia vienišumas, apleidimas, nuo kitų atskiriantis egoizmas.

Šiandien vyrauja tendencija Dievą išstumti iš žmogaus gyvenimo, tuo pačiu žmogaus asmenį laikyti vien savo poreikius tenkinančiu individu. Tada šeima imama laikyti vien individų sugyvenimu, visuomenė – individualių ar grupinių interesų pasireiškimo erdve. Reikia iš naujo suvokti žmogų kaip asmenį. Ne tik individą, bet ir asmenį. Žinoma, žmogus yra sąmoningas, laisvas ir atskiras subjektas, bet jam esminis yra santykis, susitikimas. Jis nėra uždaras savyje, nėra pats sau pakankamas, bendravimas su kitais ir su Dievu jam yra esminis. Žmogus gimsta priklausydamas nuo kitų ir nuo Dievo, gali vystytis tik būdamas kartu su kitais ir savo gyvenimo pilnatvę pasiekia tik drauge su kitais. Bendrystė yra būtina žmogaus gyvenimui ir laimei.

Bažnyčia yra Dievo meilės suvienytų žmonių bendruomenė, kurioje įveikiamas vienišumas ir nesveikas individualizmas. Būdami drauge atpažįstame Dievo darbus, Jį šloviname ir dėkojame, kaip darė Elžbieta ir Mergelė Marija. Todėl kas sekmadienį susirenkame švęsti Eucharistijos, todėl sunkumuose susitinkame, stengiamės padėti vieni kitiems.

Šeima yra geriausia bendrystės erdvė ir mokykla. Popiežius Pranciškus Lotynų Amerikos šeimų sielovados kongresui neseniai rašė: „Šeima yra „meilės centras“, kuriame viešpatauja pagarbos ir bendrystės įstatymas, ji pajėgi atsispirti pasaulio „galios centrų“ spaudimui, manipuliacijoms ir puolimams. Šeimos aplinkoje žmogaus asmuo natūraliai ir harmoningai integruojasi į bendruomeninį gyvenimą, įveikdamas netikrą individo ir visuomenės supriešinimą. Šeimoje niekas neatstumiamas, joje su meile priimamas ir senolis, ir vaikas. Šeima yra susitikimo ir dialogo kultūros, solidarumo ir atsivėrimo transcendencijai lopšys.“

Iš tiesų, šeimoje visuomet daug dėmesio skiriama silpniausiems: vaikams, seneliams, ligoniams. Juk tikra meilė dovanoja, o ne žiūri savo interesų, pasitenkinimo, malonumo. Todėl šeima tampa dovana Bažnyčiai ir visuomenei. Neatsitiktinai būtent tie, kurie nori ištrinti šeimą, kaip vyro ir moters meilės ir santuokos ryšį, kurpia kėslus atsikratyti silpniausiais, kenčiančiais, siūlydami tariamą palengvinimą. Eutanazija nėra pagalba, o žmogžudystė. Absurdiška vienišumo kančią spręsti žmogui pakišant mirtinus nuodus. Jam padėti galėsime tik užjaučiančia meile, artumu, bendryste. Kova prieš šeimą tampa kova prieš žmogų ir žmogiškumą.

Kartu su bendruomeniškumu, bendryste, Evangelija moko nuolankumo, kuris būdingas Marijai. Šis nuolankumas neturi nieko bendro su žmogaus pažeminimu ar sumenkinimu. Evangelinis nuolankumas yra dėkingumas, kito įvertinimas ir palankumas jam. Ne veltui popiežius dažnai primena kiekvienai šeimai ir jos narių santykiams esminius tris žodžius: prašau, atsiprašau, ačiū.

Elžbietos pasveikinta Marija prabyla savo gražiausia giesme Magnificat – „Mano siela šlovina Viešpatį“. Šioje giesmėje pastebime visai kitą perspektyvą, negu esame įpratę matyti: ne išdidieji, galingieji, turtingieji, o nuolankieji, alkstantieji, vargdieniai yra privilegijuoti ir Dievo globojami. Viešpats pažvelgė į savo nuolankią tarnaitę Marija. Individualizmas, įprotis galvoti tik apie save, padaro išdidžius. O išdidumas atskiria nuo kitų ir apkartina gyvenimą. Gimtoji nuodėmė buvo išdidumo nuodėmė: pirmieji tėvai paklausė gyvatės, šėtono, o ne Dievo. Tai buvo pirmoji didžioji nuodėmė, kuri ir toliau lieka kiekvienos nuodėmės šaknis.

Marija paklausė Dievo ir todėl Ji nuolanki, mato, kad Dievas išsklaido išdidžios širdies žmones, numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius, nuolankiuosius. Nuolankus žmogus žvelgia į kitą su gailestingumu, priima su palankumu, išklauso su supratimu ir kantrybe, nes nesijaučia pranašesnis, neprimeta savęs, nenori nugalėti, neniekina nė vieno. Žino, kad tai, kas jame yra gero – iš Dievo. Tikras krikščionis yra nuolankusis, nes moka klausyti Dievo. Mergelė Marija ir Elžbieta yra dvi nuolankios moterys, kurios susitikę kalba ne apie save pačias, o apie Dievo darbus ir Jo meilę. Elžbieta Marijai sakė: „Palaiminta įtikėjusi...“ Ir mes būsime palaiminti, t.y. laimingi, jei patikėsime Evangelija, kurios klausomės ir ją vykdysime. Palaimintos bus šeimos, kurios gyvens tikro nuolankumo dvasia.

Marija savo giesmėje taip pat skelbia Dievo gailestingumą, Jo gerumą: „Jis ištiesė savo pagalbos ranką savo tarnui Izraeliui, kad minėtų jo gailestingumą, kaip buvo žadėjęs mūsų protėviams.“ Evangelija yra skirta visiems, užkalbina visus, ne vien „tobuluosius“. Taip pat ir tuos, kurie patiria sunkumus ar kuriems nepasisekė išsaugoti šeimos židinio ir bendrystės. Gal kai kurie iš jų jaučiasi Bažnyčios palikti ar net pasmerkti.

Marija puikiai žinojo savo tautos istoriją ir tai, kad Dievas ne tik nepaliko nuo Jo nusigręžusių žmonių, bet nuolat ir nuolat juos kalbino, kvietė į meilės bendrystę. Jėzus patvirtino, kad „ne sveikiesiems reikia gydytojo, bet ligoniams!“ O Jis pats atėjo „ne teisiųjų šaukti, o nusidėjėlių“ (Mk 2, 17). Visi mes esame Jo šaukiami. Nė vienas nesijauskite atstumtas ir paliktas. Nepaliaukite ieškoti Dievo, Bažnyčios bendruomenės. Savo ruožtu Bažnyčios žmonės turėtų visų pirma siekti padėti tiems, kuriems sunku, o ne priekaištauti dėl nepasisekimų. Taip pagelbėsime vieni kitiems artėti prie Dievo, nes visi esame kelyje ir visiems reikia Dievo pagalbos.

Mergelė Marija, Dievo ir mūsų Motina, mus tegloboja, tepalaiko sunkumuose ir teišplečia mūsų širdis, kad gyventume meile, turėtume evangelinio nuolankumo ir sutartinai šlovintume Dievą kiekvieną savo gyvenimo momentą.

Lionginas VIRBALAS, SJ
Panevėžio vyskupas