Naujienos
Spalio 7 d. Panevėžio kurijoje vyko vyskupijos kunigų konferencija
2014.10.20    
Kun. Algirdas Dauknys

Palyginamąją paskaitą apie popiežiaus Pranciškaus pontifikatą ir jo encikliką Evangelii Gaudium skaitė diplomatas, filosofas, istorikas Vytautas Ališauskas.

Pranešime jis pažymėjo, kad 2000-ieji, apie kuriuos nemažai kalbėjo popiežius Jonas Paulius II, iš tikrųjų žymi epochų pervartą. Ši naujoji epocha simboliškai yra paženklinta žmogaus genomo idėja bei jos realizacija ir rugsėjo 11-osios įvykiais. Iškart po dutūkstantųjų pasirodė, jog Fukuyamos idėjos apie istorijos pabaigą, yra iliuzija.

Popiežius Jonas Paulius II 1978-aisiais atėjo iš teritorijos, kurios niekas gerai nepažinojo. Jis atėjo iš ten, iš kur sklido didžiausias blogis pasaulyje. Jis gerai suprato tą sistemą, ir padarė daug, kad žmogus anapus geležinės uždangos atsitiestų. Viena paskutinių Jono Pauliaus enciklikų buvo jo enciklika apie ekumenizmą. Joje atviru tekstu buvo pasakyta, jog pasaulietinė valstybė yra neabejotinas gėris,- sakė Ališauskas.

Kuo, gi, pasižymėjo pop. Benedikto pontifikatas?

Pigioji žiniasklaida norėjo jam prisegti konservatoriaus etiketę, tačiau ši neprigijo. Popiežius Benediktas pratęsė pirmtako ekumenizmo mintis. Betgi prie Benedikto paaiškėjo nauja ekumenizmo vizija. Benediktas aiškiai apibrėžė valdžių atskyrimą. Bažnyčia laikosi laicizmo principo. Tuo ji pasisako prieš prancūziškąjį laicizmą, kai Bažnyčia yra išstumta iš pasaulietinės bendruomenės gyvenimo. Tai buvo drąsus žingsnis. Kita vertus, tai buvo iššūkis islamo pasauliui,-sakė prelegentas.

Dėmesį jis atkreipė į dvi simptomatiškas Benedikto XVI keliones. Tai pastoracinė kelionė į Angliją ir Afriką. Benedikto kelionė į Angliją buvo triumfališka. Keitėsi netgi ir BBC informavimo tonas. Grįžęs iš Afrikos, jis pažymėjo, kad afrikiečiams nelabai galima primesti europietiškos liturgijos traktuotės. Pasaulis yra kitoks nei galima supaprastintai įsivaizduoti. Pasaulis nėra toks, kaip jį norėtų sutvarkyti galingieji ar vyskupai, -sakė diplomatas. Jis pradėjo Vatikano finansų įstaigos reformą. Jis dėjo pastangas, jog Bažnyčia apsivalytų nuo moralinių skandalų. Benediktas iškėlė iššūkį, bet kaip atrasti atsakymą?

Dar vienas dalykas įvyksta labai radikalus jo pontifikate... Popiežius atsistatydina.

Dabartinis popiežius Pranciškus - geras teologas, -sakė Vytautas Ališauskas. Tačiau Pranciškus nėra tas, kuris užaugo Romos kurijoje. Visai kitaip pasaulis atrodo iš Pietų Amerikos ar Afrikos. Bažnyčioj gražu tai, kad joje yra pusiausvyra. Bet kartais ateina laikas radikaliam sprendimui. Popiežius Pranciškus niekada nebandė primesti savo vizijos administratoriaus būdais. Darė simboliškus gestus. Popiežius Pranciškus atkreipia dėmesį ir mums primena, kad mes visi esame nusidėjėliai. Ne tik kai kurios nuodėmės yra pabrėžtinai nuodėmės...

Pranciškus reformą bando tęsti su tam tikrais pertrūkiais... Europa jau senai nebėra pasaulio centras. Nėra ir religinis pasaulio centras. Kodėl apie Ukrainą taip retai pasisakoma Vatikane?-klausė prelegentas. Apie Islamo problemas kalbama daug ir drąsiai. Enciklika Evangelijos džiaugsmas skirta Naujajai Evangelizacijai. Jonas Paulius paskelbė Naujosios evangelizacijos iššūkį. Jaunimas gausiai į jį atsiliepė PJD-dienomis. Benediktas bandė išjudinti Naująją evangelizaciją. Skaitydami encikliką, gi, pastebime, ko nematytume kituose popiežių raštuose. Jis skelbia patikrintą Bažnyčios socialinį mokymą. Tačiau čia jis išryškina skurdo ir evangelizacijos ryšį. Bažnyčia savo užmoju turi pasiekti ne tik paribius, bet ir užribius...Migracijos politika buvo traktuojama kaip reguliuojamos anomalijos, kurias gali sutvarkyti kokia nors ministerija. Kolumbijoje, Brazilijoje, Afrikoje skurdas nėra anomalija. Popiežius Pranciškus neleidžia migrantų arba žmonių, kurie yra už ribos, traktuoti kaip anomalijos. Kitas popiežiaus Pranciškaus akcentas. Tai tikras multikultūrizmo suvokimas. Bažnyčia ir pasaulio bendruomenė yra daugiakultūriška. Taip pat reikia pasakyti, kad Evangelii gaudium labai aiškiai kalba apie dvasinę-pasaulėžiūrinę krizę.

Šiuolaikinis pasaulis netelpa teologiškai suformuotame supratime su dedukciniu mąstymu, einant nuo tezių.

Reliatyvizmas sako, kad praradus kriterijus apibrėžti tam, kas gera ir bloga, visuomenės situacija tampa dramatiška. Esam demokratiškam režime, kurio niekas negali pakeisti. Mes žinome, kas atsitinka, kai bandoma demokratiją pakeisti kai kuo kitu. Pavyzdžių ir bandymų matom daug,- sakė paskaitininkas...

Ir koks, gi, socialinis visuomenės modelis yra teisingas Lietuvoje? 1111 lt.- teisingas atlyginimas? O kitais klausimais?.. O kai kalbame apie moralinius dalykus? Reliatyvizmas kyla iš įsivyraujančio individualizmo. Pasakytume, jog Kiekvienas iš mūsų yra sala. (Tai priešingybė tam, ką pasakė žymus britų rašytojas John Donne‘as: No man – an island. Žmogus nėra sala). Matome, kaip kinta šeimos modelis?.. Visiškai kitaip žiūri žmonės. Galima daryti bet kokias schemas... Popiežius Pranciškus bando šeimą kažkaip lipdyti iš naujo...

Ką duos sinodas? Betgi tam dialogui nepasiruošta. Kardinolai yra sumanūs ir puikiai informuoti žmonės... Tačiau kas tikrai stebina, tai visiška teologų tyla... Pop. Pranciškaus pozicija yra pozityviai kvestionuojanti.

Katalikų Bažnyčia, jei ji nori išlikti visuomeniniame diskurse, turi dalyvauti intelektualiname gyvenime. Pasaulyje nuskambėjo pop. Benedikto garsus dialogas su Habermas‘u. Lietuvoje kažkaip gal ir galima ignoruoti tokį dialogą su inteligentija. Popiežius Pranciškus kalba apie tai, kas bus poryt. Po aštuonių, dešimties metų. Jei Bažnyčia neįžengs su savo atsakymais į šį konvulsiškai besikeičiantį pasaulį, visuomenė nueis toli. Ir šeimos modelis gali būti kitas. Todėl popiežius Pranciškus imasi aktyvios pozicijos šiame pasaulyje.

Konferencijos pabaigoje klausytojai klausė apie lefebristų situaciją Bažnyčioje bei apie kapitalizmo grimasas pasaulyje ir Lietuvoje.