Naujienos
Pasidalijimas žinia iš tarptautinio susitikimo „Evangelii Gaudium pastoracinis projektas“, vykusio Vatikane, Romoje
2014.10.21    

2014 m. rugsėjo 18–21 d. Romoje vyko tarptautinis susitikimas „Evangelii Gaudium pastoracinis projektas“, surengtas Popiežiškosios naujojo evangelizavimo tarybos. Į tarptautinį susitikimą atvyko du tūkstančiai dalyvių iš penkių žemynų: apie 1000 pasauliečių, besidarbuojančių pastoracinėje srityje, daugiau nei 30 vyskupų, apie 360 kunigų, kiti – diakonai, vienuoliai ir vienuolės. Iš Lietuvos dalyvavo 12 atstovų: Lietuvos (arki)vyskupijų katechetikos centrų bei Kauno kurijos darbuotojų.

Šį susitikimą Popiežiškoji naujojo evangelizavimo taryba organizavo atsiliepdama į Popiežiaus Pranciškaus apaštališkąjį paraginimą „Evangelii Gaudium“ ir atsižvelgdama į poreikį atnaujinti Bažnyčios pastoraciją. Tad šio susitikimo tikslas – apsvarstyti dokumento pagrindines temas, padėti kunigams, vyskupams ir visiems, besidarbuojantiems pastoracijos srityje, skleisti evangelinį džiaugsmą ir perteikti minėto dokumento grožį bei jėgą tiek vietinėse, tiek visuotinėje Bažnyčioje.

Kadangi taip pat dalyvavau šiame susitikime, noriu pasidalyti pranešėjų išsakytomis vertingomis mintimis. Pranešėjai kvietė iš naujo pažvelgti pirmiausia į savo tikėjimą ir skatino ieškoti būdų bei kelių skleisti evangelinį džiaugsmą.

Kaip šį džiaugsmą galima nešti kitiems ir pačiam juo gyventi, kaip sekti Jėzų, perteikti puikiai pavyko Žanui Vanjė (Jean Vanier), „Arkos“ bendruomenės įkūrėjui, turinčiam ilgametę gyvenimo drauge su neįgaliaisiais patirtį. Pranešime „Sutikti kitą gailestingumo žvilgsniu“, jis kvietė „priimti tuos, kurie niekam nebereikalingi, tapti jų draugais, atrasti Evangelijos džiaugsmą ir Dievo malonę drauge su atstumtaisiais“. Ž. Vanjė tvirtai įsitikinęs kad tai įmanoma padaryti sekant Jėzų. Ir tiktai! Gyvenimas su neįgaliaisiais pirmiausia keičia mūsų pačių gyvenimą. Socialiniai darbuotojai „Arkos“ bendruomenėje išmoksta didžiąją pamoką – matyti kiekvieną žmogų, kad ir kas jis būtų ir kokias pareigas eitų, kad ir koks vargeta būtų, priimti jį kaip asmenį, iš prigimties kilnų ir vertingą. Mūsų visų širdies gelmėje įrašytas gebėjimas mylėti ir atsiliepti į meilę tiesoje. Gyventi su vargšu, tai gyventi slėpiningu būdu drauge su Jėzumi, netgi jei Jo ir nepažįsti, nes Evangelijoje sakoma „visa tai, ką padarei vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarei“ (plg. Mt 25, 40). Išties, silpnųjų meilės šauksmas žadina gerumą ir gailestingumą socialinių darbuotojų širdyse. Ir kaip tik šių žmonių širdžių meilės šaukimasis mus keičia ir evangelizuoja.

Apie naująją evangelizaciją, tik per istorinę prizmę, taip pat kalbėjo ir Mècheleno–Briuselio (Belgija) arkivyskupas André Léonard‘as (André-Joseph Léonard). Jis pranešime „Nuo Evangelii nuntiandi iki Evangelii gaudium“ nutiesė giją tarp dviejų popiežių apaštalinių paraginimų, parengtų kiekvieno jų popiežiavimo metu – dabar jau palaimintojo Pauliaus VI Evangelium nuntiandi (1975 m.) ir Pranciškaus Evangelii gaudium (2013 m.). Lygindamas šiuos dokumentus, arkivyskupas A. Leonard‘ as pabrėžė jų panašumą, nors paraginimus rašę popiežiai skirtingi, tačiau vienas kitą papildo – taigi išlieka aktualus ir minties, gairių tęstinumas. Abu popiežiai rašo turėdami galvoje savo istorinio meto poreikius ir iššūkius. Pirmas dokumentas siekia sustiprinti Bažnyčios evangelizacines pastangas praėjus dešimčiai metų po Vatikano II Susirinkimo. Antras dokumentas veikiau primena ugningo įkarščio proveržį, kuris Bažnyčią, mininčią šio Susirinkimo penkiasdešimties metų sukaktį, primygtinai ragina atnaujinti savo asmenišką susitikimą su Jėzumi: atsiversti visus – vyskupus, kunigus, katechetus – kiekvieną, be išimties, besidarbuojantį pastoracijos srityje. Apibendrindamas pranešimą arkivyskupas A. Léonard‘as pabrėžė keletą popiežiaus Pranciškaus Evangelii Gaudium aspektų, duodančių postūmį ir kryptį naujajai evangelizacijai. Drauge su popiežiumi Pranciškum arkivyskupas ragina kiekvieną tikintįjį atsiliepti į Viešpaties kvietimą išeiti ir, drauge su Šv. Dvasia, ta pačia Dvasia, prikėlusia Jėzų, nešti Evangelijos šviesą ten, kur jos labiausiai reikia ir išlaikyti misionierišką dvasią. Pamokslavimas ir pastoracinė veikla visuomet turi būti nukreipti į tikėjimo esmę, į Jėzaus Kristaus žinios šerdį; o Bažnyčia būtų visiems kaip motina – atviros širdies ir kupina gailestingumo.

Šią mintį tęsė arkivyskupas Rino Fisichella. Popiežiškosios naujosios evangelizacijos tarybos pirmininkopranešimo „Evangelii gaudium – Pastoracinis projektas“ tikslas buvo perteikti apaštalinio paraginimo, programiškai reikšmingo ir svarbaus, 25 paragrafo esmę. Arkivyskupas priminė, kuo alsuoja visas popiežiaus apaštalinis paraginimas – Bažnyčia turi išeiti ir būti nuolatinėje misijoje. Bažnyčia, nežinanti jokio poilsio, išskyrus tą, kuris ateina iš paklusnumo Dievo žodžiui. Be to, ji visuomet turi klausytis Dievo žodžio, kad giliau suvoktų savo atsakomybę evangelizuoti. Ji turi atsiverti Dievo žodžiui, jo klausytis, o kad žodis taptų regimas – juo gyventi. Pastoraciniame projekte, kur kreipiamasi tiek į visuotinę Bažnyčią, tiek į dalines, kviečiama iš naujo atrasti krikščionybės tapatybės esmę: su džiaugsmu ir įsitikinimu, su gilia pagarba ir autentišku liudijimu skelbti Evangeliją. Arkivyskupas priminė palaimintojo Pijaus VI žodžius: „Tyliai arba garsiai, tačiau visada primygtinai esame klausiami: ar tikrai tikite tuo, ką skelbiate? Ar gyvenate pagal tai, ką skelbiate? Ar tikrai skelbiate tai, pagal ką gyvenate?“

Minėtą citatą puikiai liudija darnios ir religingos šeimos pavyzdys. Austrai Robertas ir Mišelė Šmalzbaueriai (Robert, Michaela Schmalzbauer), vyras ir žmona, auginantys aštuonetą vaikų, pranešime „Naujoji evangelizacija ir šeima“ pirmiausia dalijosi mintimis, kas jiems yra šeima ir koks šeimos vaidmuo naujojoje evangelizacijoje. Sutuoktiniai pabrėžė, kad šeimos užduotis yra skleisti Gerąją Naujieną per tiesą, gėrį ir šviesą.

Taigi, ką reiškia būti šeima? Tai pasižadėjimas kiekvieną dieną mylėti vienas kitą. Vis iš naujo atrasti save Kristuje, priimti kiekvieną Dievo siųstą vaiką. Šeima taip pat yra ta terpė, kurioje evangelizuojama, kurioje Geroji Naujiena paskelbiama vyrui, žmonai ir vaikams. Tai santykiai ir aplinka, kur vyksta evangelizacija. Tai ir yra svarbiausias šeimos įnašas į naująją evangelizaciją. Jei šeima išpildys savo pašaukimą, kiti žmonės galės pamatyti ir patirti Dievo meilę.

Evangelizacija – nuolatinė Kristaus misija. Vien tik Jis skelbia Gerąją Naujieną. Šeima skelbia Gerąją Naujieną visų pirma savo buvimu, savo esybe. Tam reikia laiko ir mūsų pačių. Esminis šeimos poveikis visuomenei yra tiesiog jos buvimas. Šeima reikalauja nuolatinio savęs atsižadėjimo ir daug sunkaus darbo. Savo šeimų grožiu galime pasiekti žmones, sužadindami jų širdyse susižavėjimą ir nuostabą. Grožis prabyla į žmonių širdis ir veda link Dievo transcendencijos. Būdami šeima mes liudijame, kas už šio grožio slypi. Būdami šeima mes turime tiek daug galimybių būti tokioje daugybėje skirtingų vietų: mokyklose, vaikų darželiuose, gydytojų kabinetuose, parduotuvėse, valstybinėse įstaigose, garažuose, muzikos mokyklose ir kitur. Dievas atveria širdis per mūsų buvimą šeima. Tai svarbiausias šeimos įnašas!

Mes statome šeimoms namus! Pamatai liejami iš betono – tinkamu santykiu paruošto vandens ir cemento su smėlio mišiniu, o savo buvimą gauname iš paties Dievo. Vanduo parengia šeimas vidiniam susitikimui su Kristumi per maldą ir sakramentinį gyvenimą. Smėlis ir cementas nusako šeimos svarbą, nes ji prarado savivertės prasmę. Siekdami padėti šeimoms atsitiesti ir vėl suspindėti, turime padėti pažinti, kas yra šeima. Tam reikia tikrų šeimos pagalbininkų! Sienos ir stogas yra mūsų siūlomos programos, kaip ir ką organizuoti. Labai svarbu pasiekti kiekvieną šeimą, nesvarbu, kur ji būtų. Išties paveiku, kai šeimos įsitraukia į renginių organizavimą. Ilgalaikis ir tvarus mąstymo ir veikimo būdas turėtų daryti įtakos tam, kaip mes bersime sėklas ir kokią numatysime ateitį, į kurią orientuosime ir savo programas. Interjero puošyba yra mūsų pateikiamas turinys.

Yra daugybė galimybių rasti naujų būdų, kaip skleisti Evangeliją šeimos kontekste. Šeimose glūdi milžiniškas potencialas, kuris gali būti pažadintas, jei tik išmoksime stiprinti santuokas ir buvimą šeima. Jei tai darysime, šeimos taps naujosios evangelizacijos nešėjomis. Tuomet jos sušvis lyg daugybė žvaigždžių naktyje ir skleis Kristaus šviesą į kiekvieną žemės kampelį.

Penktadienio popietę tarptautinio susirinkimo dalyvius aplankė popiežius Pranciškus. Palinkėjęs geros popietės, džiaugėsi, galėdamas būti su mumis, priminė, kad pagrindinė Bažnyčios užduotis – pastoracija. Pastebėjo, kad šiandienos negatyvią realybę liudija daug ženklų – daugelis žmonių yra pavargę, nusiminę, apimti nevilties. Todėl svarbu visa tai matyti ir perskaityti Evangelijos šviesoje. Dievo tauta visada alks Dievo – ji tarsi sužeistas karys kovos lauke. Turime būti pasirengę ieškantiems Dievo duoti išmintingus atsakymus ir atliepti jų lūkesčius. Tai mūsų – vyskupų, kunigų, visų, įsipareigojusių pastoracijoje, atsakomybė. Taip pat popiežius pabrėžė, kad pastoracija be maldos, be sakramentinio gyvenimo nepalies žmonių širdies. Šventasis Tėvas dalyviams palinkėjo tikėjimo ir kantrybės – nuo Įsikūnijimo iki Kryžiaus. Ir atkaklumo! Liudykite tikėjimą, paliečiantį širdį, nes liudijimas suteikia žodžiui prasmę.

Šioje tarptautinio susitikimo „Evangelii Gaudium pastoracinis projektas“ apžvalgoje aptarti tik keli pranešimai. Be abejo, jų buvo ir daugiau, tačiau apibendrinus pastaruosius, galima matyti, kad vadovaujantis popiežiaus Pranciškaus apaštaliniu paraginimu „Evangelii Gaudium“ perduota svarbiausia žinia mums – tai kvietimas kiekvienam asmeniškai atsiversti, prisiimti atsakomybę ten, kur esame. Išgyventi susitikimo su Jėzumi patirtį, klausytis Dievo žodžio ir juo gyventi, liudyti gyvą tikėjimą, keičiantį žmonių širdis. Tai svarbiausios gairės Bažnyčios pastoracinėje misijoje.

Parengė Zita Tručionienė,
Panevėžio vyskupijos katechetikos centro vadovė