Apie pogrindžio spaudą (2004 04 21)
2004.04.21    

2004 04 21

Klaidinga būtų pogrindžio spaudos leidėjus ir platintojus vadinti didvyriais. Jeigu mes prikeltume šiandien Bielinį, garsų šitų kraštų knygnešį, jis sakytų: „Aš – joks didvyris. Reikėjo, kad lietuviai turėtų galimybę melstis iš lietuviškų maldaknygių, lietuvišką knygą paskaityti, kai caras uždraudė lietuvišką spaudą. Todėl aš ir vaikščiojau po Pasvalio kraštą, ir nešiojau šitas knygas“.

Lygiai taip ir sovietmečiu, kai sovietinė valdžia uždraudė religinę spaudą, tapo būtina rūpintis, kad toji spauda žmones pasiektų. Pirmieji (tarybinės valdžios leisti) katekizmai, nedideliu tiražu išspausdinti, pasirodė po karo praėjus beveik 30 metų. O per tą trisdešimtmetį juk irgi reikėjo žmonėms religinės spaudos, reikėjo vaikams tikėjimo mokytis. Todėl teko slapta dauginti katekizmus, maldaknyges. 1972-1977 metais studijuodamas Kauno kunigų seminarijoje susipažinau su knygų leidėjais psichologais Brazauskais. Jie gerai mokėjo prancūzų kalbą, religinę, psichologinę literatūrą versdavo iš prancūzų kalbos ir perrašydavo mašinėle. Brazauskai buvo pagrindiniai mano platinamų knygų korespondentai-autoriai. Taip pat Panevėžyje gyvenusios vienuolės, tarp jų - seselė Onutė Pranckūnaitė, perrašydavo mašinėle. Gavęs kokią knygą, neaiškų egzempliorių, pirmiausia duodavau perrašyt mašinėle, o toliau ji būdavo kopijuojama, jeigu buvo norima turėt daugiau egzempliorių. Maldaknygės – tūkstančiais egz., kitos knygos – 100-200 egz. Kopijuodavome susitarę su žmonėmis valdiškose istaigose, daug kopijavimo aparatų buvo pagaminta slaptai, savos gamybos – Eros principu. Vienas iš tokių savos gamybos aparatų dabar saugomas Telšių muziejuje. Minėtoji vienuolė O. Pranckūnaitė savo vonios kambaryje turėjo tokį kopijavimo aparatą; jai pristatydavau pirmuosius mašinėle rašytus egzempliorius. Ji tiražuodavo 100-200-300 egz. tiražu. Pati ir įrišdavo, nes dirbo Lino fabrike įrankininke, įrišinėdavo dokumentus. Kai prisirinkdavo pilnas lagaminas įrištų knygų, veždavo man į kunigų seminariją. Pas klierikus dažnai atvažiuodavo artimieji, atveždavo maisto. Tai jeigu kas ir sekdavo tą seminarijon su lagaminu ateinančią moterį, galvodavo, kad ten kokie pyragai man vežami, net neįtardavo, kad lagamine gali būti pogrindžio knygos. Iš vyskupo Povilonio gaudavau paskaityti (religinių vokiškų) knygų, kurios Lietuvoj tuo metu buvo retenybė. Maceinos raštai, Brazdžionio poezija, JAV leidžiamos religinės knygos iš serijos „Krikščionis gyvenime“ (buvau gavęs iš kitur, iš įvairių asmenų. Vėliau – po Seminarijos - dažniausiai jau Telšiuose iš vyskupo a. Vaičiaus). Kai seselė O. Pranckūnaitė atvažiuodavo, tas knygas jai atiduodavau padaugint. Aišku, dauginant reikėdavo jas išardyti, bet paskui ji taip įrišdavo, kad vyskupas net neatpažindavo, jog knyga buvo išardyta. Taip mes bendradarbiavom ilgą laiką, kol ją suėmė. Seselė O. Pranckūnaitė ir buvo pagrindinė tiražuotoja – ryškiausias pavyzdys, kaip dauginamos knygos.

Telšiuose aš irgi turėjau pas žmones dauginimo aparatą, kad prireikus, būtų galima tiražuoti. Nors iš esmės stengėmės maldaknyges, katekizmus daugint oficialiose įstaigose. Telšių statistikos valdyba turėjo gerą kopijavimo aparatą, ir buvo patikimų žmonių, kurie padarydavo lankus –100, 200, 300 egzempliorių. Būdavo, vieną dieną tašėje išneša vieną lanką, kitą dieną – kitą. Įsivaizduokit, sovietų valdžia katekizmą „Tikėjimo šviesa“ leido išspausdinti tik 10000 egz. tiražu, tai mes Telšiuose padarėm to katekizmo dar 10000 egzempliorių. Kun. Kazimieras Žilys norėjo, kad į Ukrainą patektų rusiškų katekizmų, vėlgi panašiom sąlygom padauginom.

Telšiuose knygas daugindavo S. Bytautienė; ji turėjo galimybę dauginti dideliais tiražais – iki 5 tūkstančių egz. Šimtais tiražuodavo ir telšiškis P. Bogdelis, padauginęs apie 100 pavadinimų knygų. Jis pats knygas ir įrišdavo. Pogrindžio knygas žmonėms išdalindavom, parduodavom.

Galiu pasakyti, kad žmonės Lietuvoje nuostabūs. Už pavojingą pogrindžio knygų dauginimo darbą neimdavo pinigų, tik už popierių, dažus buvo atsilyginama. Telšiuose pas žmones turėjau 9 rašomąsias mašinėles, ir nė vienas tų žmonių neišdavė.

Turėjau ir aš pogrindyje išleistų knygų biblioteką sukaupęs – net 500 pavadinimų leidinių. Dabar dauguma platintų knygų jau yra išleista normaliose spaustuvėse. Tų rankraštinių formų teturiu vieną kitą – porą lentynų. Daugumą atidaviau Telšių bibliotekai ir muziejui.

Norėčiau plačiau pakalbėti apie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ leidimą.

Kodėl „Kronika“ atsirado? Tarybų Sąjunga skelbėsi, kad esanti demokratiškiausia pasaulyje šalis: kas nori, išpažįsta tikėjimą, kas nori, moko laisvai vaikus tikėjimo. Bet tai buvo netiesa. Deja, pasaulis tikėjimo persekiojimo faktų nežinojo. Todėl grupelė kunigų 1972 m. kovo 19 d. išleido pirmą „Kronikos“ numerį. Ir tada pasaulis sužinojo tiesą apie tikėjimo „laisvę“.

„Kronika“ buvo leidžiama labai nedideliu tiražu – 50-100 egz. Dėl to, kad sunkiau būtų sugaudyti. Jos esmė ta, kad informacija pasiektų visus žmones, pasaulis sužinotų apie tikinčiųjų teisių pažeidimus. „Kronika“ atrodė labai paprastai: mašinėle prirašyti lapai ir susegti segtuku. Ant kiekvieno „Kronikos“ numerio būdavo užrašyta: ”perskaitęs, duok kitam, jei gali padaugink“. Jei kas padaugindavo savo iniciatyva, mes nežinojom. Kai sužinojom, kad daug kas „Kroniką“ turi, nustebom, supratom, kad ji ėjo daug didesniu tiražu. Kiekvienas per kalkę kokius 7 egz. nurašydavo, išdalindavo draugams, šie perrašinėdavo ir išdalindavo toliau. Tokiu būdu ir plito.

Kaip buvo renkama medžiaga „Kronikai“? Principas toks: gavai žinutę, perrašyk ja savo ranka arba mašinėle ir perduok toliau, o tą, kurį davė, sunaikink. Pirmasis žinutės autorius nežinojo, kur ji nukeliaus. Šitai būdavo daroma konspiracijos tikslais. Galų gale žinutės pasiekdavo centrą, kur visą gautą medžiagą sutvarkydavo, paruošdavo leidinį, atspausdindavo mašinėle, ir atiduodavo nufotografuoti. Ir išvežiodavo patikimiems kunigams. „Kronikos“ numeris tilpdavo vienoje juostelėje, ji buvo tiražuojama keliais egzemplioriais. Vienas iš jų keliaudavo į užsienį. Įvairiais keliais: būdavo, atvažiuoja giminės ar turistai, veždavome į Maskvą, ir mes patys. Ir man yra tekę vežti „Kronikos“ mikrofilmų į Maskvą. Įdėdavom į celofaną, į dantų pastą, ar į šokoladinį saldainį. „Kronikai“ sėkmingai pasiekus JAV esančią Lietuvių katalikų religinę šalpą, kur dirbo kun. Pugevičius, tuos mikrofilmus padidindavo, atspausdavo lietuviškai, tuoj pat padarydavo vertimus į visas pagrindines pasaulio kalbas ir žinių agentūros pranešdavo apie naują leidinį. Dažnai būdavo, jog praėjus trims savaitėms po „Kronikos“ išleidimo, per Vatikano, Laisvės radiją, Amerikos balsą jau žmones pasiekdavo naujausio „Kronikos“ numerio medžiaga. Ypač siutindavo saugumą, kai apie kokį įvykį, pav. mokinį nuskriaudė, elgesio pažymį sumažino, kad jis buvo bažnyčioj, ar mokytoją iš darbo pašalindavo, kalbėdavo visas pasaulis. Toks operatyvumas juos siutindavo, jie net įtarinėdavo, kad mes – leidėjai – turime siustuvus… Taigi „Kronika“, kuri eidavo tik 100 egz. tiražu, per radiją pasiekdavo milijonus.

Karts nuo karto suimdavo leidėjus ir vis tikėdavos, kad suėmus, „Kronika“ sustos. Bet ji eidavo toliau, nes be pagrindinio redaktoriaus kun. S. Tamkevičiaus buvo ir keli atsarginiai, tarp jų ir aš buvau paruoštas, ir dabartinis vyskupas J. Boruta. Suėmus vieną leidėją ar redaktorių, toliau turėdavo darbą tęsti kitas. Susidarydavo įspūdis, kad leidėjo nesuėmė, todėl atlaidžiau žiūrėdavo į suimtąjį. Tokia buvo sudaryta sistema.

Man teko redaguoti tik vieną „Kronikos“ numerį. Kai suėmė kun. Sigitą Tamkevičių, jau kitą dieną atvažiavo seselė Šuliauskaitė pas mane tartis dėl tolesnio „Kronikos“ leidimo. Labai stengėmės, kad per dvi savaites išeitų naujas numeris, kad būtų įrodymas, jog leidimas nenutrūko. Tačiau mes pamatėm, kad Telšiuose tokio darbo toliau dirbti neįmanoma: provincijos mieste sunku pasislėpti. Paskui „Kronikos“ leidimą perėmė kun. J. Boruta.

Atsakymai į klausimus:

Į pogrindžio spaudos leidimą ir platinimą įsitraukiau kelis mėnesius prieš seminariją: 1972 m. žiemą ar 1971 m. rudenį.

Pogrindžio spaudos skaitytojai Telšiuose daugiausia buvo jaunimas-vaikai. Jiems paruošdavome populiarias knygeles. Bet gana daug buvo subrendusių skaitytojų. Rimtas knygas jie iš manęs gaudavo Telšių katedros zakristijoje. Pavyzdžiui, jų tarpe buvo dabartinė Telšių katalikų mokyklos direktorė Janina Bucevičiūtė (tada ji buvo studentė).

Pogrindžio spaudos reikšmę anuomet visuomenės gyvenimui be galo sunku įvertinti. Skaitytojų vis tik buvo labai nedaug. Tačiau daugelį autorių, pavyzdžiui, A. Maceiną ar kt. propaguodavo „Laisvės radijas“, Amerikos balsas, Vatikano radijas. Jie gi skaitydavo ištraukas iš pogrindžio „Aušros“, „Alma Mater“, „Rūpintojėlio“ ir kitų. Radiją gi klausydavo daugelis... Taigi Lietuvos žmonių sąmonės formavimui ir Lietuvos įvykiams įtaka galėjo būti didelė. Kokia ji buvo iš tikro — reikėtų specialių visuomenės tyrimų.

Tą patį galima pasakyti ir apie „Kroniką“. Ji žadino žmonių drąsą. Lietuvis, išgirdęs, kad neteisybė nepraeina be atgarsio, bet apie tai sužino ir kalba pasaulis, pasidarydavo žymiai drąsesniu. Dabar tai jau gal ir nebeturi jokios reikšmės — tuo domisi tik istorikai ir bibliotekininkai...

Vysk. Jonas KAUNECKAS