Kova prieš spaudos draudimą: XIX ir XX amžių paralelės (2004 04 21)
2004.04.24    

2004 m. balandžio 21d., minint lietuvių spaudos atgavimo šimtmetį Panevėžio apskrities Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje

„Anei rašto, anei druko mums turėt neduoda:
Tegul, sako, bus Lietuva ir tamsi, ir juoda!”


A. Baranauskas

Aš dar paauglys buvau, kai šitie žodžiai man skausmingai nuskambėjo, ir pasakysiu kaip. Kažkaip į rankas man pakliuvo tarpukaryje leistas religinis žurnalas „Žvaigždė“ ir aš panorau (tada mokiausi septynmetėj mokykloj) daugiau paskaityti. Pasakė: tai neįmanoma, tai negalima, mes prietarų atsisakome ir tokios literatūros Lietuvoje niekada nebus. Ir nežinau... Skambėjo ir skambėjo mano širdy, kad „anei rašto, anei druko”...

Šiandiena minėdami lietuviškos spaudos atgavimo šimtmetį, mes turim prisiminti, kad per tą šimtą metų buvo ir kitas spaudos draudimas – laisvos spaudos, religinės spaudos draudimas. Kaip XIX šimtmetyje neturėjo likti lietuviško žodžio pasaulyje, taip XX šimtmetyje neturėjo likti lietuvio širdy katalikybės, krikščionybės. Konferencijoje jau nuskambėjo bibliotekos direktorės ir ne vieno kalbėtojo lūpose žodžiai, kad nėra pasauly kitos tokios tautos, kuriai būtų tekę išgyventi tokius išbandymus kaip spaudos draudimas. Jei kurioje kitoje šalyje ir buvo įvesti slaviški rašmenys vietoj tradicinių, tai kitos tautos kažkaip ramiai į tai reagavo. Pavyzdžiui, moldavai, kazachai, turkmėnai rašmenų pakeitimą priėmė kaip natūralų dalyką. Štai prisimenu, dar tarybiniais laikais Literatūroje ir mene buvo atspausdinti mūsų studentų įspūdžiai iš viešnagės Moldavijos TSR. Mūsų studentai ten nuvykę nusistebėjo, kad moldavų kalba - romanų grupės, t. y. panaši ir į lotynų, ir į italų, ir į prancūzų, o jie rašo kirilica. Moldavų studentai į tai atsakę, kad kirilica – mūsų raštas. Tikrai, brangieji, Lietuvos studentas jokiais laikais nebūtų pasakęs, kad „kirilica – mūsų raštas”.

Visi žinome, kad kova už lietuvišką raštą, iš tiesų - lotynišką, pareikalavo daug aukų: rizikingas ir brangus spausdinimas užsienyje, daugiausia Prūsuose, dar rizikingesnis gabenimas per sieną. Mes galim didžiuotis, brangieji, jokioje kitoje pasaulio tautoje nebuvo knygnešių. Kadangi spaudos draudimas ir knygnešystė – unikumas pasaulyje, UNESCO lietuviškos spaudos atgavimo jubiliejų įtraukė į minėtinų sukakčių sąrašą.. Ir štai 2004 m. gegužės 7 dieną mes minėsime šimtmetį. Mūsų knygnešiai gali, poetės Virginijos Valenskaitės žodžiais tariant, didžiuotis:

„Ant rankų aš nešiau jums raides Ir krito jos į dirvą Lietuvos, Širdim aš atnešiau dalelę saulės Ir tapo Lietuvoj kur kas šviesiau, Istorijon įrašė mano kuklų vardą, Aš, knygnešys, vienintelis pasaulyje esu.”

Arba štai rašo mūsų žurnalistas A. Sušinskas: „Aukso raidėmis į tautos istoriją įrašyta didvyriška epocha, daraktorių ir knygnešių žygdarbiai kaip pats unikaliausias pasaulio įvykis”. Ačiū Dievui, lietuviškas žodis įveikė visas užkardas ir kliūtis. Lietuvos beginkliai knygnešiai sumanumu ir gudrumu, slaptų ir pavojingų miško takelių žinojimu įveikdavo iki dantų ginkluotus ir žiaurius caro žandarus. Už išsaugotą kalbą turime būti dėkingi paprastiems kaimo žmonėms, atlaikiusiems visas negandas. Ar daug jų buvo? Jau minėta, kad dabar žinoma per 4 tūkstančius spaudinių, išleistų spaudos draudimo laikais. Ačiū Dievui, kad tas skaičius vis auga, atrandami nauji faktai. Negalutiniais Vaclovo Biržiškos duomenimis jų tiražas siekė truputį daugiau negu penki su puse milijono egzempliorių. Per spaudos draudimo laikotarpį vien persekiotojai atėmė virš 380 tūkstančių knygų ir laikraščių, o spaudą Lietuvoje platino virš 40 organizacijų. Ir labai malonu, kad mano Panevėžio kraštas gali didžiuotis garšviškiais. Caro žandarai sugavo virš 2,5 tūkstančio knygnešių, nubaudė virš 2 tūkstančių. Bet juos uždarius į kalėjimus ar ištrėmus į Sibirą, vis atsirasdavo nauji: jų vaikai, giminės, pažįstami, kaimynai stodavo ir stodavo į tas gretas. Parengtame knygnešių ir daraktorių žinyne užregistruota jau virš 6 tūkstančių knygnešių ir daraktorių. Visi gerai žinom, nėra reikalo kartot, knygų spausdinimą užsienyje organizavo vyskupas Motiejus Valančius, jo kunigai. Ačiū Dievui, kad turėjome tokį vyskupą, kuris iš kunigų reikalavo, kad netuoktų būsimų mamų, jeigu jos nemoka lietuviškai skaityti. Nes kas gi, sakė M. Valančius, be mamos mokys vaikus pažinti raides. O kad spaudos draudimo laikais mamos dažniausiai pačios turėjo mokyti savo vaikus, liudija garsus, genialus P. Rimšos kūrinys „Vargo mokykla”. Tai vėl vienintelis pasaulyje faktas, kad mamos turėjo mokyti gimtojo žodžio ir rašto.

Rusijos valdžiai uždarius lietuviškas parapijines mokyklas, pradėjo steigtis lietuviškos slaptos mokyklos. Kiek buvo tų slaptų mokyklų? Sakoma, kad dar nėra tiksliai žinoma. Istorikas V. Merkys pateikia sąrašą susektų ir uždarytų slaptų mokyklų. Jų buvo 130, o ten mokėsi 1135 mokiniai ir mokė 131 mokytojas, kurį vadino daraktorium. Daraktoriai – žmonės nusipelnę ypatingos pagarbos. Motinos mokydavo vaikus prie verpimo ratelių, o daraktoriai - jau mokyklose, daugiau žinių suteikdavo.

Trumpai apžvelgiau lietuviškos spaudos draudimą XIX a., nes noriu išvesti paralelę su kitu spaudos draudimu. Toji vargo mokykla, toji knygnešių auka, tie daraktoriai paruošė mus, sakyčiau, dar skaudesniam spaudos draudimui XX a. – laisvos spaudos draudimui. Sakau, dar skaudesniam, nes sovietai apsitvėrė geležine uždanga ir praktiškai knygų iš užsienio jau nebuvo galima įvežti. Reikėjo jų leidimą organizuoti Lietuvoje. Ir šis draudimas buvo ilgesnis ir net dar skaudesnis. Jeigu spaudos draudimas XIX šimtmetyje truko 40 metų, tai XX a. prasidėjo 1944 m. ir truko 45 metus, iki 1989-ųjų. Jeigu dar prisiminsime, jog II pasaulinio karo metais spaudos leidimas buvo gan menkas ir cenzūruojamas, tai galime teigti, jog jis tęsėsi penkis dešimtmečius. Nedingo veltui ir daraktorių patirtis. Juk tikybos mokymas irgi buvo uždraustas: kunigas, vienuolė ar kokia moterėlė, pamokę tikybos sėsdavo į kalėjimą. Reikėjo slapta mokyti, reikėjo pačioms mamoms mokyti. Tos mamos, mamos... Labai norėtųsi palyginti carinį spaudos draudimą bei kovą prieš jį su sovietiniu laisvos spaudos persekiojimo laikotarpiu. Deja, niekas dar nėra bandęs suskaičiuoti, kiek išleista draudžiamų knygų sovietų valdžios metais. Labiausiai dauginami buvo katekizmai ir maldaknygės, kaip ir M. Valančiaus laikais. Praktiškai pirmiesiems sakramentams buvo ruošiama visose parapijose. Jei kur bailesni kunigai to darbo neorganizavo, tai atlikdavo jį vienuoliai, davatkėlės ir pačios mamos. Daug kur buvo mokoma šeimose, kunigai tik patikrindavo tikėjimo žinias. Tokiu būdu būtinai reikėjo turėti maldaknygių ir katekizmų. Aš prisimenu savo paauglystę Stalino laikais. Įsivaizduokit, eidamas Sutvirtinimo, gal 12 metų buvau, turėjau dvi maldaknyges, ir nė viena iš jų nebuvo spausdinta spaustuvėje. Kasmet Lietuvoje prie sakramentų buvo prileidžiama 50 - 60 tūkstančių vaikų ir jaunimo. Jei, sakykim, kas antras įsigydavo maldaknygę ar katekizmą, o kas antras tai jau tikrai turėdavo, tai per metus reikėjo mažiausiai 50 tūkstančių egzempliorių, o per 40-50 metų - virš 2 milijonų!. Gal sovietmečio pradžioje ir neįsigydavo, gal naudojosi atsargomis iš prieškarinių laikų, bet po 2 - 3 dešimtmečių tų atsargų tai jau tikrai nebuvo likę. Daugelis knygučių buvo spausdinamos labai primityviai - rašomosiomis mašinėlėmis per kalkę, - o dauginamos slapta sovietinėse įstaigose kopijavimo aparatais „Era“ ar nelegalia savos gamybos dauginimo įranga. Be to, buvo ir slaptų spaustuvių. Neseniai Lietuvos aide buvo spausdinami pokalbiai su vienu to meto nelegaliu spaustuvininku Pauliumi Petroniu, pavadinti „Buvau ne biznierius, o knygnešys“. Jis mini nedaug faktų, bet kai kurie jų mums gali padėti išsivaizduoti to laikotarpio nelegalios leidybos mastą. Knygelės Jaunos sielos auklėjimas jis išspausdino 40 tūkstančių egzempliorių. O kai kurias knygutes reikėję spausdinti ir šimtatūkstantiniu tiražu. Tai pralenkė net sovietų oficialiai spausdintų leidinių tiražą. Prieš įkalinimą lageryje P. Petronis buvo išleidęs knygų po 100 tūkst. egz., o grįžęs – net po 150 tūkst. Jo žinioje buvo 5 spausdinimo staklės, bet daugiausia literatūros buvo spausdinama rotaprintais ir dauginama „Eros“ tipo kopijavimo aparatais. Tokių kopijavimo aparatų tiesiog masinę gamybą, priežiūrą ir aprūpinimą medžiagomis organizavo amžiną atilsį kunigas Juozas Zdebskis ir inžinierius A. Vaičiūnas. Pavyzdžiui, aš, tuo metu būdamas vienu iš 600 kunigų, žinojau net keliolika kopijavimo aparatų veikimo vietų. Ir mano žinioje taip pat buvo vienas toks aparatas.

Dirbau 25 metus Žemaitijoje, prieš tai – 14 metų Dzūkijoje. Paaugliu būdamas turėjau iškeliauti iš Panevėžio krašto, bet sąsajos liko. Besimokant Kunigų seminarijoje labai norėjosi, kad klierikai skaitytų religinę spaudą, o jos nebuvo. Tai seselė vienuolė Ona Pranckūnaitė Panevėžy, savo vonios kambary, įsitaisė kopijavimo aparatą. Aš pasiskolinęs jai atgabendavau originalių knygučių – prieškario laikais išleistų, arba vyskupas L. Povilonis, vyskupas A. Vaičius vieną kitą gaudavo. Tai ji tas knygeles ir nukopijuodavo. Spaudinius daugindavo daugiausia tiktai dešimtimis egzempliorių, vieną kitą – šimtais. Pati ir įrišdavo. Be to, seselės žinioje buvo kelios rašomosios mašinėlės, kuriomis vienuolės perrašinėdavo įvairius tekstus. Pogrindžio taisyklė buvo tokia – nieko neklausinėti apie šitokį darbą, kad įkliuvus saugumui neišduotum. Kol studijavau Kauno kunigų seminarijoje, Onutė Pranckūnaitė, man tarpininkaujant, aprūpindavo pogrindine literatūra visą seminariją. Klierikų kasmet būdavo virš 50, o ji atgabendavo man po 40 nukopijuotos knygos egzempliorių. Ir neįkliuvau, mat bendraudamas su seminaristais, supratau, kad maždaug 13-ai negalima duoti nelegalių knygų ir jie negaudavo. Vidutiniškai kas mėnesį Onutė išspausdindavo 1 knygą. Per metus į seminariją atgabendavo apie 10 nukopijuotų knygų po 40 egzempliorių kiekvienos. Iš viso 400 egzempliorių per metus. Taigi, per 5 metus man pavyko seminarijoje išplatinti 2 000 pogrindinių knygų.

Kiek platesnės galimybės tokiai veiklai man atsivėrė tapus Telšių katedros vikaru: galėjau daugiau užsiimti organizaciniu darbu. Telšiuose turėjau 9 nelegalias rašomąsias mašinėles ir 1 „Eros“ tipo kopijavimo aparatą, kuris dabar yra saugomas Telšių kraštotyros muziejuje. Be to, knygos buvo slapta kopijuojamos Skaičiavimo mašinų gamykloje, statistikos valdyboje. Ten tūkstančiais egzempliorių buvo dauginamos maldaknygės ne tik lietuvių, bet ir rusų kalba. Aprūpindavome jomis Ukrainą, Baltarusiją, Rusiją. Esame kopijavę ir keletą knygučių vokiečių kalba. Jos buvo skirtos Sibiro vokiečiams. Telšių katedros klebonas Juozapas Pačinskas ir aš, jo vikaras, kasmet perduodavom vyskupijos kunigams apie 50 tūkst. egempliorių įvairių knygų, daugiausia maldaknygių ir katekizmų. Daug knygų Telšiuose nukopijavo toks vienas pažįstamas žmogus. Jo pavardė – Bogdelis. (Gaila, šiandien apie jį neturiu jokių žinių). Jis padaugintas knygas ir įrišdavo.

Didžiąją dalį nelegalios literatūros atgabendavo nežinomi tiekėjai. Atveždavo lengvosiomis mašinomis, kartais net sunkvežimiais. Jų net vardo neklausdavome: tiesiog nuperkame ir paskui platiname.

Steigėme nelegalias bibliotekėles vaikams. Seselės vienuolės jose rodydavo skaidres (kompiuterių nebuvo), kartu su vaikais piešdavo, karpydavo paveikslėlius. Bibliotekėlėse prie parapijų susikaupdavo net ir šimtai knygų. Pavyzdžiui, mano asmeninėje bibliotekoje ir šiandien dar yra apie 200 pavadinimų pogrindžio leidinių, neskaičiuojant maldaknygių, katekizmų. O iš tų bibliotekėlių knygutės keliaudavo per rankas. Apie pogrindinę knygą Telšiuose yra parašiusi referatą Telšių bibliotekos darbuotoja Julita Švėgždavičienė (paskelbtas žurnale Žemaičių žemė, 2004 m. Nr.1). Apie tai, minint Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos 25-metį, 1997 metais ji rašė ir Kalvotoje Žemaitijoje. Turiu pasakyti, kad tame straipsnyje be galo daug netikslumų, kuriuos reiktų pataisyti: supainiotos pavardės, pateikti netikslūs skaičiai. Ir tai iš dalies pateisinama. Viskas buvo daroma slapta, dėl atsargumo nevedama jokia apskaita. Jeigu jūs dabar manęs paprašytumėte tiksliai suskaičiuoti, kiek ir kokių pavadinimų knygų buvo išplatinta, atsakyti negalėčiau. Aktyvių kunigų, užsiimančių spaudos platinimu, mano apskaičiavimu, Lietuvoje galėjo būti nuo 50 iki 100. Ko gero ir spaudinių išleista buvo ne mažiau, negu carinės priespaudos metais.

Dar būtinai reikia paminėti periodinę spaudą. Man asmeniškai teko dalyvauti leidžiant Lietuvos Katalikų bažnyčios kroniką, Aušrą, Rūpintojėlį, Lietuvos ateitį, Dievą ir Tėvynę. Sovietinėje Lietuvoje tokių pogrindinių leidinių buvo leidžiama virš 20. Seminarijoje periodinių leidinių aš imdavau 1 - 2 egzempliorius, o Telšiuose - nuo 5 iki 10. Paklausit, kodėl tiek mažai? Ogi todėl, jog buvo pavojinga. Spaudiniai keliaudavo iš rankų į rankas. Iš savo patirties galiu paliudyti, kad periodinė spauda nebuvo kopijuojama tūkstančiais, tik šimtais. Pavyzdžiui, Lietuvos Katalikų bažnyčios kronika - populiariausias leidinys - niekada nepasiekė 1000 egzempliorių tiražo, nes už tokio pobūdžio pogrindinius periodinius leidinius grėsė daug didesnė bausmė, negu už nukopijuotą religinę ar patriotinę literatūrą. Bet su periodine spauda galėjo susipažinti visi, kurie tik norėjo. Mat ji mikrofilmais buvo išgabenama į Vakarus, ten atspausdinama ir skaitoma per radijo stotis „Amerikos balsas”, „Laisvė”, „Laisvoji Europa”, Vatikano radiją, BBC, Romos radiją. Lietuvai skirtos laidos buvo transliuojamos lietuviškai, kitomis kalbomis – į kitas Rytų Europos šalis. Nepaisant techninių trukdymų (buvo labai trukdomas tokių transliacijų priėmimas), šių laidų Lietuvoje klausydavo kas antrame bute ar name. Ir nebuvo Lietuvoje žmogaus, kuris nežinotų apie pogrindinius periodinius leidinius. Taigi, pogrindžio spauda sovietų vykdyto laisvo žodžio draudimo metu turėjo kur kas didesnę auditoriją, negu carinės valdžios įvesto lietuviškos spaudos draudimo laikotarpiu. Manau, kad šimtus kartų didesnę auditoriją.

Vyskupas Jonas Kauneckas
Panevėžio vyskupas

The Struggle against the Press Ban: Parallels between the 19th and the 20th Centuries

In this article the author briefly reviews the consequences of the Lithuanian press ban and its influence on the development of Lithuanian national culture at the end of the 19th and the beginning of the 20th centuries. Parallels are drawn with the prohibition of the free press in Lithuania by the Soviet government in the 20th century. On the basis of his own experience, the author presents facts and statistical data on publishing and spreading of the underground press at that period.

His Excellency Jonas KAUNECKAS,
Bishop of Panevėžys


1 Kaluškevičius B., Misius K. Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai. 1864 – 1904. V., 2004.
2 Jankauskas V. „ Buvau ne biznierius, o knygnešys…” // Lietuvos aidas. 2004 04 10. Nr. 83 – 2004 04 15. Nr. 86.
3 Ten pat. 2004. 04 15. Nr. 86. P. 8.
4 Švėgždavičienė J. Pogrindinė knyga Telšiuose // Kalvotoji Žemaitija. 1997 12 20. P. 5.