Vyskupo Jono Kaunecko kalba iškilmingame Seimo posėdyje Kovo 11-osios proga
(2004 m.)
2004.03.11    

Jūsų Ekscelencijos Prezidentai,
Jūsų Ekscelencijos Ambasadoriai,
didžiai gerbiami Parlamentarai ir Vyriausybės nariai,
Svečiai,
Ponios ir Ponai,
visi, visi didvyrių žemės Žmonės!

Taip, tai ne tušti himno žodžiai. Mūsų tautos, lietuvių tautos didvyriškumas atvedė mus ir į Vasario 16-ąją, ir į Kovo 11-ąją. Visada mūsų tauta buvo ypatinga, didvyrių tauta.

Štai Vyganto Marburgiečio kronika pasakoja: 4 tūkstančiai Pilėnų gynėjų, matydami, kad pralaimi, nutarė susideginti. Kryžiuočiai, pamatę degančius vyrus, pasibaisėję pabėgo: „Kas gali nugalėti šią tautą, jei ji greičiau eina į ugnį, negu į nelaisvę?“

Ar tai nepasikartojo, brangieji, daugybę kartų mūsų lietuvių tautos istorijoje? Drąsiai ėjo į karą lietuviai visada prieš visokius okupantus, kad ir pačius galingiausius: kryžiuočius, carinę Rusiją, sovietus.

Kuo gi skiriasi nuo Pilėnų, kad ir 1863 metų sukilimas? Mažytė tauta prieš šimtamilijoninę Rusiją! Ir lietuvišką raštą uždraudus, nepasidavėme, nešė knygas jauni žmonės, eidami lyg į Pilėnus, žinodami, kad žandarų kulkos nukaus arba reikės supūti Sibire. 40 metų, rodos, tokios beviltiškos kovos. Betgi mes nugalėjome! Ir štai minime 100 metų dabar nuo Lietuvos spaudos sugrąžinimo.

Ir Vasario 16-osios nepriklausomybėn vėl ėjome tarsi į Pilėnus. Juk po Pirmojo pasaulinio karo tebesidalinant Europą, išdrįso mūsų didvyrių tauta pasakyti: „Mes nepriklausomi!“ Ir daug kraujo, apgindami tą nepriklausomybę, išliejome. Ir dabar Lietuva pilna savanorių kapų.

Vėl šimtamilijoninė sovietinė imperija, o mes tokie maži, tarsi Pilėnų gynėjai. Jokia kita tauta neišdrįso prieš sovietus ištisą dešimtmetį kovoti partizaninį karą. Jokia kita tauta! Argi mūsų partizanai nežinojo, kad jie kaip tie Pilėnų gynėjai, argi jie nematė, kad reikės mirti išbadytomis akimis, nuluptais nagais, srutų duobėse, išvietėse arba nuogais išmėtytais gatvėse?.. Bet net ir paskutinio partizano mirtis nesužlugdė mūsų, mes nepralaimėjome, nes tęsėsi kai kurių vadinama pasyvioji rezistencija. Ne, tai buvo labai aktyvi kova, dvasinė kova. Vieninteliai Sovietų imperijoje turėjome pakankamai pogrindyje išleistų maldaknygių, katekizmų, dvasinės ir patriotinės literatūros. Galime išvardyti per dvidešimt pogrindžio laikraščių, kai 200 milijonų kitų tautų gal penkis kartus mažiau turėjo. Mūsų tauta penkis kartus daugiau. Tokia mūsų tauta! Ypatinga didvyrių tauta.

Tokie atėjome ir į Sąjūdžio mitingus, ir į Kovo 11-ąją. Tam reikėjo nemažesnės drąsos negu Pilėnuose. Argi neatsiminėme Vengrijos įvykių, Prahos kruvino pavasario?..

Ir Kovo 11-sios signatarai, garbė jiems, tą naktį žinojo Maskvos grėsmę.

Ar nepasikartojo Pilėnai sausio 13-ąją? Kai V.Landsbergio balsas ramiai skelbė: „Moterys ir vaikai, eikite namo, gyvenkite“. Nepasitraukė žmonės. Ir kruvinasis bolševikas, kaip ir kryžiuočiai išsigandę pasitraukė. Kas gali nugalėti tokius, kurie nesitraukia net prieš tankus, net prieš ugnį?

O kodėl, brangieji, šiandien didvyrių tautos žmonės sako, net disidentai buvę sako: „Ne už tokią Lietuvą kovojome“?

 Aš nuolat savęs, kaip vyskupas klausiu: „Kodėl ne už tokią Lietuvą kovojome?“

Baigdamas aš kreipiuosi į aukštuosius ir žemesnius valdžios žmones. Nepražudykime Pilėnų dvasios, brangieji! Nepražudykime tos Pilėnų dvasios, dabar ji dideliame pavojuje. Nepražudykime jaunimo! Tiesa, mes turime nuostabaus jaunimo. Juk mūsų ateitininkai gieda: „Ateitį regim Tėvynės laimingą“. Daug nuostabaus jaunimo aukštosiose mokyklose sunkiomis sąlygomis siekia mokslo Aš žaviuosi tuo jaunimu.

Bet štai sausio 13-ąją kabinu vėliavą. Pro šalį eina moksleivės ir klausia: „Vyskupe, kas gi per diena, kodėl vėliavą kabinate?“ Dieve mano, Dieve mano, kur eina mokykla, jeigu moksleiviai nežino sausio 13-osios?

Brangieji valdžios žmonės, parlamentarai, padarykime viską, kad mokykloje būtų gyvas patriotinis auklėjimas, kad nebūtų iš programų išbraukiamas nei Maironis, nei Brazdžionis.

Žinote, ką paprasti žmonės sako, mano tikintieji? „Netvarka, didelė netvarka Jūsų protuose, kai savo algas didinate, jau taip palyginus dideles algas, o nematote skurdžių stipendijų, didelių mokesčių už mokslą, minimalių atlyginimų ir pensijų“. Dejuojame dėl nykstančios tautos demografijos, o kokia parama šeimai? Visa šeimos politika, žmonės sako, – tai pasityčiojimas.

Atleiskite, tikrai atleiskite, kad tokią nuostabią dieną aš tai kalbu. Aš ir Dievui nuolat tai kalbu. Žinote, Dievas girdi tautos skundą, jis sako per pranašą Jeremiją: „Mano tautos skausmas pasiekė mane“. Tad maldauju jus ir Dievą meldžiu atkreipti dėmesį į tautos skausmą ir vargą. Sau didinti algas tik tada, kai kitiems sukuriame geresnes sąlygas.

Ir dabartinėje mūsų aukščiausios valdžios krizėje tikintieji manęs prašo raginti visus į maldą. Aš paprašiau vyskupijos tikinčiųjų kasdien melstis, kad Dievas padėtų įveikti šiuo metu Lietuvoje susidariusią sudėtingą padėtį.

Taigi sveikindamas Jus, aš noriu tai pasakyti: Jūs visada mūsų maldose, Dievas mūsų maldose Jus apkabina.

Ačiū.

Vyskupas Jonas KAUNECKAS