Galingesni už ginklus (kelionės į Filipinus įspūdžiai)
2004.12.24    

Esu be galo sujaudintas, sužavėtas, uždegtas. Negaliu paliauti stebėtis: kokių nuostabių tautų pasaulyje yra! Nors praėjo visas mėnuo. Sausio pabaigoje teko dalyvauti ketvirtajame pasauliniame šeimų susitikime Filipinų sotinėje Maniloje. Mes turime daug ko mokytis iš Filipinų: jų toks gyvas tikėjimas, toks gausus bažnyčių lankymas. Visai nėra abortų ir skyrybų. Ir gėda, kai mūsų žmonės dejuoja dėl vargo. Net neįsivaizdavau, kad žmonės gali gyventi tokiame varge, kaip ten mačiau. Daugelio jų būstai daug vargingesni už mūsų šiukšlynų gyventojus. Ir vis tiek jie linksmi, šypsosi, gieda ir dainuoja bei linksmai šoka. Daug ko mes, lietuviai, turime mokytis iš jų... Vis matau pilnas gatves tokių linksmų filipiniečių. Tai neturtinga tauta, nes nuolat buvo engiama. išnaudojama, taip daug iškentėjusi. Bet užtat tvirto džiugaus tikėjimo. Jų tikėjimas ir viltis tiesiog neįveikiami, nes būtent tikėjimas jiems kelis kartus atnešė laisvę.

Ketvirtojo pasaulinio šeimų susitikimo tema-šūkis: „Krikščioniškoji šeima: geroji naujiena trečiajam tūkstantmečiui“. Apie šį susitikimą rašė XXI amžius, Paulius Subačius kalbėjo per „Laisvosios Europos“ radiją, aš — per Vatikano radiją.

Bet gal įdomūs vyskupo įspūdžiai ir „Valstiečių laikraščio“ skaitytojams?

Į šeimos kongresą suvažiavo delegatai iš visų katalikiškų šalių. Dalyvavo ir kitų krikščioniškų religijų delegacijos: buvo stačiatikių.

Lietuvos delegacijoje buvome 6 žmonės: greta manęs važiavo kun. dr. Algis Narbe-kovas ir Subačių šeima.

Kodėl šventasis Tėvas ketvirtajam pasaulio šeimų susitikimui parinko Aziją ir būtent Filipinus? Apie tai jis rašė 1999 metais apaštaliniame raginime „Bažnyčia Azijoje“: „Pirmajame tūkstantmetyje kryžius prigijo Europoje, antrajame — Afrikoje ir Amerikoje, ti-kimės, kad trečiajame krikščionybės tūkstantmetyje mūsų tikėjimas paplis tokiame gyvastingame Azijos žemyne“. Šventasis Tėvas pabrėžia, kad trečiasis tūkstantmetis turi būti „Azijos tūkstantmetis“, nes atėjo laikas paskelbti Jėzaus vardą ir Jo Gerąją Naujieną Azijai. Azijoje gyvena du trečdaliai žmonijos. Iš tų keturių milijardų žmo-nių Gerąją Naujieną – Evangeliją tėra priėmę nepilni 200 milijonų. Štai kodėl Po-piežiaus žvilgsnis dabar nukreiptas į Aziją. O Filipinuose šiuo metu yra pusė visų Azijos katalikų. Filipiniečiai daug ko gali pamokyti pasaulį. Šeima Filipinuose yra tikrai gyvoji „namų bažnyčia“ — kaip rašo Popiežius minėtoje adhortacijoje. Būtent Filipinuose praktiškai nėra skyrybų, nėra abortų, nėra kontraceptinių priemonių. Tarp kitko šeimų vidutinis dydis — 5,4. Labai dažnoje šeimoje — 10 vaikų. Filipi-niečių tautos — labai gyvybingos, judrios, linksmos. Tarp kitko pats Popiežius parinko ne tik pasaulinio šeimų susitikimo vietą, bet ir susitikimo temą „krikščioniškoji šeima — Geroji Naujiena trečiajam tūkstantmečiui“. Apaštaliniame rašte „Trečiajam tūkstantmečiui ateinant“ (Novo millenio ineunte) jis rašo: „Krikščioniškasis šeimos supratimas atitinka Dievo planą — ryšį tarp vyro ir moters, abipusį, vieningą, vienintelį, pilną ir neišardomą ryšį. Todėl čia Bažnyčia negali pasiduoti jokios pasaulio kultūros spaudimui, kad ir kaip ji būtų paplitusi, kad ir kokia būtų kovinga“ (Nr. 47). Ši „pradžios“ paslaptis, atsiskleidžianti sutuoktinių meilėje, priimama per Dievo Žodį ir sakramentus, daro juos Gerosios Naujienos šeimoje liudininkais.

Kodėl filipiniečių šeima yra pavyzdys pasaulio šeimoms? kodėl jų šeima tokia tvirta?

Kiekvienoje šeimoje — gyva kasdienė bendra malda, dažnas kasdienis dalyvavimas pamaldose bažnyčioje. O šventadieniais į pamaldas renkasi dauguma gyventojų (iki 90 procentų, palyginimui — mūsų 10 procentų). Šventadieniais pamaldos bažnyčio-se nuo 5 val. ryte beveik kas valandą iki nakties. Ir vis bažnyčios pilnos. Šiokiadie-niais pirmosios Mišios ryte 5 val. Kadangi ten klimatas karštas, tai ilga iki 3 val. pie-tų pertrauka. Jos metu visose bažnyčiose pamaldos ir bažnyčios vėl pilnos. Įdomiausia, kad „Viešpaties angelo“ maldai 12 ir 18 val. nustoja dirbti parduotuvės ir įstaigos: visi žmonės kelias minutes sustoję meldžiasi. Mes galime tik svajoti apie tokias gražias katalikiškas tradicijas. Į mūsų baigiamąsias pamaldas Manilos miesto parke susirinko apie milijonas žmo-nių. Išvakarėse jau dalyvavo apie pusę milijono. Trečdalis milijono budėjo ir meldėsi per naktį.

Prieš kelis metus filipiniečiai nustebino šventąjį Tėvą, kai jis lankėsi Filipinuose. Tada jo pamaldose dalyvavo 6-7 milijonai žmonių. Tai pasaulio rekordas — niekur daugiau melstis su popiežiumi nesusirinko tokios minios. Daugelis atvyko prieš 5 dienas: meldėsi, giedojo, budėjo.

Filipiniečiai yra nepaprastai dėkingi Dievui ir Švenčiausiajai Mergelei už laisvę, už išvadavimą iš tironijos. Tad trumpai Filipinų istorija.

Juos šešioliktame šimtmetyje atrado Magelanas, kolonizavo ispanai. 333 metus tęsiasi išsivadavimo kova. 1898 m. paskelbta nepriklausomybė, bet nuo 1899 iki 1934 metų — Amerikos kolonija. Po to 10 metų — autonomija, pereinamasis laikotarpis (bet JAV karinės bazės pasilieka iki 1992 m.). 1941-45 m. Japonijos okupuota. 1946 m. atkurta nepriklausomybė. Pirmieji prezidentai, ypač Ferdinandas Markosas (Marco) — diktatoriai. Jis paskelbia nepaprastąją padėtį, nužudo opozicijos lyderį Akino. Beteisė tauta vis labiau skursta.

Katalikų Bažnyčia Filipinuose ragino tautą prašyti Marijos pagalbos. Kažin ar kas nors Lietuvoje yra girdėjęs apie Filipinų Rožinio revoliucijas? Filipinų vyskupai su Vatikano leidimu 1985 metus paskelbė Marijos metais — atsivertimo, atgailos ir pa-siaukojimo metais. 1986 m. vasario mėn. prasidėjo Rožinio revoliucija: begalinės žmonių minios su rožiniais rankose išėjo į gatves prieš karinį Marko režimą. Dieną ir naktį Manilos gatvėse klūpėjo 3-4 milijonai žmonių ir meldėsi — kalbėjo rožinį. Čia pat gatvėse buvo aukojamos ir šv. Mišios. Marko įsakė kariuomenės būriams išsklaidyti minias, pasiuntė ir tankus. Žmonės nesitraukė — iškėlę rankas su rožiniais klūpėjo, balsiai meldėsi ar giedojo. Galėjai pamatyti sukrečiančių scenų. Daugelis kareivių lipo iš tankų ir verkdami atsiklaupę minioje meldėsi. „Dar niekada Maniloje ir visuose Filipinuose nebuvo sukalbėta tiek rožinių, kaip tomis vasario dienomis“, — liudija jaunas jėzuitas antrąją revoliucijos dieną pašventintas kunigu ir primicijų Mišias aukojęs čia pat tarp tankų. 25-ji vasario — Švenčiausios Mergelės Marijos pergalės diena — Marko kapituliuoja. Nebuvo nė vieno žuvusio (koks skirtumas lyginant su mūsų dainuojančia revoliucija sausio 13-ją!). Tauta išrenka prezidente 1983 m. nužudytojo Akino dukrą.

Panašiai įvyko ir per antrąją Rožinio revoliuciją. Būtent 1996 metais tautą populizmu sužavėjo kino artistas Josefas Estrada ir buvo išrinktas prezidentu. Labai suklestėjo korupcija, tauta stumiama vis į didesnį vargą ir neteisybes. Kilo pilietinio karo pavojus. Senatas nepajėgė konstituciniu keliu nuversti prezidento. Kardinolas Sin 2001 m. sausio šešioliktosios naktį vėl kvietė filipiniečius melstis į Mariją tol, kol prezidentas bus nuverstas. Jis pats vidurnaktį prie Marijos statulos aukojo šv. Mišias. Vėl begalinės minios rinkosi į tą vietą, kur 1986 metais buvo sustabdyti tankai. Ten pastatyta milžiniška Marijos statula. Po poros dienų jau keli milijonai. Rašo vokietis Fidelis Stoeckl, tų dienų liudininkas, laikraštyje „Tages Post“: „Su pasauliečiais meldėsi kunigai, klierikai, vienuolės. Staiga tiesiog virš galvų skrenda karinis malūnsparnis. Žmonės dar garsiau šaukia maldas. Kitą dieną lauke už minios nusileido malūnsparnis ir po 10 minučių prie Marijos statulos buvo pranešta, kad generolai ir visi armijos vadai pareiškė, kad nebeklausys prezidento ir pereina į tautos pusę. Netrukus prie statulos pasirodė vyriausias kariuomenės vadas ir generolai: „Vykdysime tautos valią“. Džiaugsmas buvo begalinis. 5 val. ryto kardinolas aukojo padėkos Mišias. Sausio 24 d. savo ganytojiniame laiške jis rašo: „kaip galėjo nugalėti abi taikios revoliucijos. Yra tik vienas atsakymas: Dievo malonės dėka. Abi taikios revoliucijos moko mus, kad Viešpats išklauso maldas. Kai Dievo tauta atgailaudama kreipiasi į Jį malda, jis gina žmogaus vertingumą ir laimina šalį. Galingesnė už ginklus yra pasitikinčiųjų malda. Tautos budėjimas maldoje galingesnis už karinę jėga. Rožinis galingesnis už ginklus. Tikrasis ateities planavimas — malda ir pasninkas“. „Nuo to laiko, kai Mergelė Marija įdavė į mūsų rankas tą nepaprastą galią — rožinį, neliko žemėje nei materialinės, nei dvasinės, nei tautinės, nei tarptautinės problemos, kurios negalėtume įveikti ta malda ir auka“ (Fatimos seselė Liucija).

Kaip reikėtų tai įsidėmėti mums lietuviams! Su Dievo pagalba atgavę laisvę, užmiršome Dievą. Bažnyčios pustuštės, malda šeimoje tokia reta. Pasitikime tik savo jėgomis. Ir stebimės — gyvenimo sąlygos vis sudėtingesnės, neteisingumo, smurto, korupcijos vis daugiau. Taip daugelis praranda viltį, žudosi. O kiek daug mūsų tarpe nesantaikos, priešiškumo, susiskaldymų, skyrybų! Taip daugelį pamokų turėjome Lietuvos istorijoje. Bert vis užmirštame galingiausią ginklą — maldą. Ne kartą pajutome, jog dvasinis susitelkimas, vienybė darė tiesiog stebuklus. Kaip nuostabiai tei-singai „Lietuvos aide“ pastebi Landsbergis jaunesnysis: kai žmonės pilni meilės vieni kitiems, tokie vieningi susitrinko į Sąjūdžio mitingą Vingio parke, staiga niurus dangus pragiedrėjo. Tai pajutome susikabinę rankomis nuo Vilniaus iki Talino ir sausio 13-ją. O kai pykstamės, kai keikiame vieni kitus — vis niūriau ir niūriau. Vis sunkesni ir sunkesni mūsų žingsniai pirmyn. Rodos tai sakyte sako: permainose įmanoma laimėti tik su malda, tik su dvasiniu susitelkimu.

Mums reikia daug permainų: vargsta pensininkai, moksleiviai ir studentai, taip daug bedarbių, taip daugelio siaubingai sunkios darbo sąlygos, toks menkas uždarbis, su nerimu į ateitį žiūri valstiečiai bei ūkininkai...

Pažvelkime dar į filipiniečius. Prisiminkime jų pergales. Po nedaugelio neteisybės metų du trečdaliai tautos gyvena labai vargingai. Jų trobelės menkesnės už mūsų šunų būdas ar kiaulių tvartus — sukaltos iš kelių kartono lapų. Be elektros ir vandens. Daugelis per dieną uždirba dolerį-kitą. Siaubas pagalvojus, kaip rikša dviračio priekaboje per visą miestą veža turtingesnį už kelis pesus (pesas labai pigus — už dolerį virš 50 pesų). Pensijų ir kitų socialinių garantijų beveik nėra. Vaistai brangesni negu pas mus, o didžiausia kompensacija — 20 procentų.

Ir vis tik jie šypsosi, linksmi, nepaprastai mandagūs. Jie sako: su mumis Dievas, to-dėl vis žengiame į priekį! Įveiksime ir dabartinius materialinius sunkumus. Į pamal-das eina su procesijomis linksmai giedodami, šokdami, plodami. Šoka per Mišių įžangą, net per Perkeitimą... Kryžius nešamas šokant. O šventojo Nino relikvijos atnešamos su tokiu trimitavimu, su tokiu minios džiūgavimu ir triumfu, kad rodos pats dangus nusileido. Nusistebėjus tomis linksmybėmis, jie ramiai atsako; „Taigi Dievas mūsų viltis, todėl mes ramūs ir galime džiaugtis“.

Tad savo dvasios akimis tebežvelgdamas į filipiniečius, noriu kreiptis į kiekvieną lietuvį: taip daugelis tikisi permainų iš naujojo prezidento, trokšte trokšta geresnio gyvenimo Europos sąjungoje: juk artinasi lemiamos dienos — mūsų stojimas į Eu-ropos sąjungą. Bet visas tas gėris nuo mūsų priklauso — kaip mes pasinaudosime galinguoju maldos ginklu. Trokšdami dvasinių, moralinių, materialinių permainų, negalime užmiršti pagrindinio permainų ginklo — maldos. Atnaujinkime šeimos maldas, pamaldumo praktikas, dalyvavimą šventadienio Mišiose, sakramentų pri-ėmimą. Patikėkite, brangieji, — tai tikrasis permainų ginklas, galingas, garantuotas! Ir būkime vieningi referendume už Europos sąjungą. ir nušvis niūri padangė kaip tada Vingio parke.

Vyskupas Jonas Kauneckas

Kiek statistinių žinių apie Filipinus:

Filipinai išsidėstę 7107 salose. Valstybės plotas — 300 tūkstančių kvadratinių kilometrų. Gyventojų — beveik 80 milijonų. Valstybinė kalba — anglų. 82 procentai katalikų. 79 vyskupijos, beveik 2500 parapijų, beveik 15 tūkstančių kunigų, beveik 30 tūkstančių vienuolių, Katalikiškos mokslo įstaigos: 19 universitetų, 131 kolegija, 907 gimnazijos (kai kurios labai didelės, pavyzdžiui, saleziečių, kur man teko nakvoti, — 5 tūkstančiai moksleivių), 397 vidurinės.