Apie A. Maceiną
2004.12.20    

Dieve,
taip, Dieve, prieš kalbėdamas apie Antaną Maceiną turiu melstis.
Dėkoju, Dieve, Tau, kad davei pasauliui tokį nuostabų genijų-kūrėją!
Jei Tu, Dieve, būtum davęs pasauliui tik pranašus, savo Sūnų, Šventąjį Raštą ir dar pridėjęs Antaną Maceiną, tai jau galima sakyti, kad Tu jau nepaprastai, be galo apdovanojai pasaulį! Nes filosofo asmenyje taip ryškiai atsiskleidžia Tavo beribiškumas.

Sugalvojęs išleisti A. Maceinos minčių dvitomį, Mindaugas Bartninkas dejuoja, kad tai neįmanomas dalykas — sutalpinti mūsų didįjį filosofijos ir religijos genijų į 2 knygas.

Tad ką begalima pasakyti apie A. Maceiną trumpoje kalboje?

Kaip mūsų poezija būtų be galo skurdi be Donelaičio, Baranausko, Maironio ir Brazdžionio, taip visas mūsų gyvenimas būtų tragiškai skurdus be A. Maceinos. Ko gero net klaidinga jį statyti greta Maironio ir Brazdžionio. Juk neturėdami tų tautos dainių, ga-lėtume gėrėtis pasaulinės reikšmės genijais: Gėte, Šileriu, Puškinu, Lermontovu...

O ką pasiūlytumėte religinėje-filosofinėje mintyje gilesnio už A. Maceiną? Nieko, tikrai nieko! Mano dvasiniame pasaulyje A. Maceina yra aukščiau už visus kitus mąstytojus. Turiu per tūkstantį religinės minties knygų. Bet visas jas pralenkia A. Maceina. Jis man didesnis net už viso krikščioniško pasaulio pripažintą religinės minties genijų Karlą Ranerį.

Taip, Jūs mane matote vyskupą, ilgametį Kunigų seminarijos dvasios tėvą ir dėstytoją, Ateitininkų federacijos dvasios tėvą. Kiek jau man teko sakyti pamokslų, vesti rekolekcijų, susitelkimo-susimąstymo dienų bei savaičių, šventųjų valandų! Prisipažinsiu, neturėčiau nė pusės to, ką turiu, jei ne A. Maceina! Ką ten pusės, gal dešimtadalį savęs sugraibyčiau be A. Maceinos!

Madingas klausimas: ką pasiimtum į negyvenamą salą? Na, taip, jei dabar man pasakytų: „Ištremiam tave į dykumą, pasiimk tai, kas tau brangiausia“. Ir jei man leistų paimti ne daugiau 10 knygų, greta Šventojo Rašto pasiimčiau tik A. Maceinos aštuntomį ir F. Dostojevskio „Brolius Karamazovus“. Taip, greta A. Maceinos ir F. Dostojevskį, nes ten „Didžiojo Inkvizitoriaus“ legenda. Jei A. Maceina nieko daugiau nebūtų be tos knygos parašęs, vis tiek jau jį reikėtų laikyti didžiausiu mūsų tautos mąstytoju. Tai ne vien tik mano mintis. T. Sodeika sako: „A. Maceina buvo, yra ir bus reikšmingiausias lietuvių fi-losofas“. Jo kūryba — „geriausia lietuviško filosofavimo pamoka“.

O man A. Maceinos „Didysis Inkvizitorius“ — ne tik lietuvių, bet ir viso pasaulio mąstymo viršūnė. Jei lietuvių kalba nebūtų nieko daugiau parašyta, tik „Didysis Inkvizitorius“ — jau vien tos knygos užtektų lietuvių tauta pavadinti didžiąja tauta!

Ir žinote, kada aš šitokias mintis sumąsčiau? Neatspėsite!Buvau tada vos 20 m., jaunas melioratorius, tik pradėjęs savo karjerą. Ir pakliūna man į rankas trilogijos „Cor inquietum“ (Nerami širdis) pirmoji dalis „Didysis Inkvizitorius“. Mašinėle perrašyta knyga. Vos pradėjus skaityti, lyg į galvą trenkė. Neįmanoma! Kaip žmogus gali sugalvoti tokius gilius dalykus! Neįmanoma! Negalėjau atsitraukti. Gerai, kad pakliuvo žiemą, kai melioratoriai laisvi. Būčiau ilgai nieko negalėjęs dirbti. Nebegalėjau nei valgyti, nei miegoti. Tiek įsimąstydavau, kad lyg paklaikęs imdavau bėgioti po laukus. Vos ne pusmečiui mane kerėte užkerėjo toji knyga. Ilgai negražinau jos savi-ninkui, didžiąją dalį persirašiau ranka... Nedarykite išvados, kad kitos jo knygos man nereikšmingos. Neskubėkit. Kas gi pasaulyje giliau ir išsamiau išnagrinėjo blogio ir šėtono problemą ir paslaptį už jo „Niekšybės paslaptį“? Kas gi pasaulyje sugebėjo taip pažvelgti į kančios paslaptį bei bedugnę kaip pažvelgė A. Maceina „Jobo dramoje“? Ir taip galima pasakyti apie jo kiekvieną kūrinį. Ir jei norėčiau smulkiau apibūdinti, tam neužtekčiau laiko, tam reikėtų pakartoti visą A. Maceiną!

Net jo pastoracinės knygos „Bažnyčia ir pasaulis“ bei „Krikščionis pasaulyje“ ne iš-imtis. Tomis knygomis rėmėsi visas mano pastoracijos dėstymas Telšių kunigų seminari-joje. „Bažnyčia ir pasaulis“ galima sakyti net suformavo mano kunigystę, nes vienų Seminarijos rekolekcijų metu faktiškai mums buvo pateiktas tos knygos apmąstymas.

Iki A. Maceinos niekas Bažnyčios istorijoje nesugebėjo giliau pažvelgti į Vatikano II-jo reformos sėkmes ir nesėkmes, į Bažnyčios laimėjimus ir pralaimėjimus. Tiesiog be galo talentingai jis išryškina Tradicijos ir reformos būtinumą Bažnyčioje. Aš manau, kad teisingą pusiausvyrą tarp šių dviejų bažnyčios polių sugeba išlaikyti tik tie, kurie įsisavino A. Maceinos išmintį.

Faktiškai tik dabar Lietuvoje pradedama rimtai rūpintis pasauliečių role bažnyčioje. O A. Maceina apie tai labai išsamiai rašė beveik tuoj po Vatikano II-jo knygoje „Krikš-čionis pasaulyje“. Toji knyga turėtų būti kiekvieno sąmoningo kataliko gyvenimo vadovė-liu. Iš tikro, visoms mūsų visuomenės gyvenime iškilusioms problemoms atsakymą ir sprendimą galima rasti toje knygoje — tai genialus Jėzaus ir Bažnyčios mokymo pritai-kymas visuomenei! Jei šio mokymo būtų laikomasi, daug blogybių išvengtų ir Lietuva, ir pasaulis.

Nes būtent krikščionio-pasauliečio pagrindinis uždavinys — sukultūrinti pasaulį, padaryti jį geresniu, tobulesniu, sužmoginti pasaulį, nugalėti pasaulyje blogį-nuodėmę. Taigi pasauliečio veikla pasaulyje anot A. Maceinos — religinio atpirkimo veiksmas. O juk ilgus amžius Bažnyčia gyveno mintimi, kad gyvenimas pasaulyje tolina nuo Dievo ir nuo šventumo, šventėjimas vyksta tik Bažnyčioje. A. Maceina Sako: „Pirmasis šią pažiūrą sulaužė šv. Pranciškus Salezas. Jo žodžiais: būti šventu ir būti krikščionimi — sinonimai“. Krikščionio šventumas nereikalauja ypatingų darbų — užsisklendimo vienutėje, ilgų pas-ninkų, apsikaustymo grandinėmis. Pasauliečio šventumas — tai tobulas pareigų atlikimas. Blogo gydytojo, blogo architekto, blogos motinos niekas nelaikys šventais, nors jie dieną-naktį melstųsi... Pagal A. Maceiną kiekvienas krikščionis pasaulietis turi būti šventuoju ir net pranašu. Jis turi įvertinti pasaulio kultūros blogį ir gėrį, turi atskleisti, kas pasaulyje daroma Dievo vardu, o kas — šėtono. Kritika — konkretus kasdienis pasauliečio pranašavimas. Ypač reikia įsidėmėti, kad pasaulio tikrovės kritika prieinama tik pasauliečiams (kiekvie-nam pagal savo specialybę), nes dvasininkai negali būti visų sričių specialistai. Svarbiau-sia, kad pasaulietis nepataikautų pasauliui. Žinoma, nesitaikydamas prie pasaulio, žmogus yra opozicijoje. Todėl kova — esminė krikščionio buvimo pasaulyje savybė. Kitaip pasaulyje nebus įgyvendintas teisingumas. Nebus nei teisingos visuomenės santvarkos, nei teisingos ekonomikos, nei humaniškos medicinos ir t. t.

Visa priklauso nuo pasauliečio. Pagal kardinolą Newmann (Njumen): „Visais laikais pasauliečiai buvo Bažnyčios (ir pasaulio) mastas: jie išgelbėjo airių Bažnyčią ir jie išdavė anglų Bažnyčią“.

Ak, atleiskit, beviltiškos mano pastangos per šituos minties trupinėlius bent kiek pa-žvelgti į A. Maceinos gelmes!

Juk jeigu jau a. Maceina prisipažįsta, kad jo kūryba — tai lyg bandymas paliesti liepsną vaiko piršteliu, tai ką bekalbėti apie mane. Užuot sudominęs ko gero tik užpūčiau Jumyse jo šviesą...

„Aš paliečiau Tave, tylus Kūrėjau,
lyg vaikas žvakės liepsną piršteliu
tiktai mintim. Užpūsti nenorėjau.
Bet užgesai. Ir aš įžiebti negaliu“ (A. Jasmantas-Maceina).