1999 m. Kalėdų sveikinimas ateitininkams
2003.12.24    

1999 m. Kalėdos

Mieli jauni žmonės, brangūs tikintieji, tikri lietuviai,

visa atnaujinkime Kristuje

– toks linkėjimas Jums Jėzaus Gimimo-Kalėdų šventės proga, toks sveikinimas, toks prašymas!

Ar reikalingas toks atnaujinimas? Pamąstykime.

Per Amerikos televiziją buvo transliuota širdies operacija, kurios metu žmogui į širdį įdėta daug sintetinių priedų. Po kiek laiko televizijos stotis persiuntė mergaitės Klaros laišką chirurgui: “Ar ne dėl tokių operacijų žemėje vis mažiau meilės? Aš klausinėjau tėvų ir mokytojų, kaip galės žmogus sintetine širdimi mylėti. Niekas man į šį klausimą neatsakė”.

Ir štai chirurgas Gunar Gudmunson mergaitei rašo: “Sintetinėje širdyje yra daug meilės, daug rūpesčio žmogaus sveikata. Tai tyrinėtojų, gydytojų ir gamintojų meilė. Išgydytasis iš dėkingumo degte dega meile kitiems. Bet tu, mieloji Klara, teisi, kad žemėje mažėja jautrumo ir meilės. Problema ne operacijose, o žmonių moralėje”.

Kas gi atsitiko, kad, taip vystantis mokslui ir technikai, nebegalime džiaugtis žmonių tarpusavio gerumu? Žmonės gyvendavo už kilometro ir vienas kitam nelaimėse bei rūpesčiuose padėdavo. O dabar dažnai gyvena tik už kambario sienos, bet taip toli vienas nuo kito širdimis. Ne tik neskuba kaimynui padėti susirgus, numirus, bet dažnai apvagia, nuskriaudžia. Tėvai skiriasi, palieka vaikus likimo valiai, nusenusiems nelieka vietos namie. Atrodo, net tikėjimas nebeuždega žmonių širdžių meile. Lietuvoje 80 procentų tikinčiųjų, bet skyrybomis, nusikaltimais, savižudybėmis pirmaujame pasaulyje.

Gal ši faktą padės geriau suprasti atsitikimas Fiordaprilio kaime, Kinijoje. Vienas misionierius susidomėju keistu papročiu tame kaime: jauni ir seni, praeidami pro vieną kaimo namą, nulenkia galvą. To moko vaikus. Ir niekas nežino kodėl. Tokia tradicija – taip mokė net proseneliai (Rytų šalyse tradicijų priežastys paprastai neaiškinamos)…

Misionierius įsižiūrėjo į namą: lyg panašus į bažnytėlę. Ėmė tyrinėti ir rado po tinku Jėzaus atvaizdą. Krašto archyve sužinojo, kad prieš kelis šimtmečius čia išžudyti misionieriai, uždrausta krikščionybė, o buvusioje bažnytėlėje apsigyveno persekiotojų vadas.

Per šimtmečius žmonės visai užmiršo tikėjimą, liko tik nebesuprantama tradicija nulenkti galvą. Tradicija be katalikiško tikėjimo.

Atrodo, kad kažkas panašaus atsitiko ir mūsų moderniajam pasauliui, ir net mūsų Lietuvai. Kas atidžiai stebi istoriją, tas mato, kad žmonijos dvasinė kultūra laikosi tik Kristaus dėka. Blėstant krikščionybės gyvybei, blėsta ir meilė. Vokiečių rašytojas Hainrichas Biolis sako: “Aš bijau įsivaizduoti pasaulį be Kristaus. Tik krikščioniškame pasaulyje yra vietos luošiems, sergantiems, nusenusiems, silpniems”. Be gyvo tikėjimo žmonės palieka savo vaikus, senelius atiduoda į prieglaudas, įsigali eutanazija (ligonių žudymas), abortai. Šventasis Jonas Auksaburnis sako: “Be gyvo tikėjimo jūs darotės nepanašūs į žmogų: spardotės, kaip asilai; apgaudinėjate, kaip lapės; kandžiojatės, kaip skorpionai; darotės nuodingi, kaip gyvatės; šnypščiate, kaip žalčiai; neapkenčiate, kaip šėtonas”…

Argi viso šito nematome Lietuvoje? Žmonės vadina save tikinčiais, katalikais. Bet tai tik tradicija, kaip tame Kinijos kaime. Žmonės beveik niekada nebesimeldžia, retkarčiais ateina į bažnyčią, dar rečiau priima sakramentus. Bažnyčioje tik pabūna, pasidairo.

Vienintelė viltis – Jūs, jauni žmonės! Jūsų pasiryžimas visa atnaujinti Kristuje! Tas pasiryžimas teatveda Jus kiekvieną šventadienį į bažnyčią, prie Dievo Stalo, tesuklupdo Jus kasdienei maldai. Nėra kitos priemonės atnaujinti Lietuvą, prikelti ją! Jei Jūs, jauni žmonės, šito nepadarysite, niekas nepadarys! Maldauju Jus didžiojo stebuklo – prikelti Lietuvą!

O vyresniuosius maldauju: būkime pavyzdžiu jaunesniems, paremkime juos malda, pavyzdžiu ir žodžiu. Svarbiausia – dažnas Komunijos priėmimas – kiekvieną sekmadienį.

Juk visi esame pajutę, kaip gyvas tikėjimas tiesiog dirgina sąžinę dėl nedidelių trukumų, atveda išpažinties net dėl pikto žodžio, negeros minties, skatinte skatina taisytis! Palaikykime tą gyvybę, nepasiduokime vien negyvai tradicijai!

Kun. J. Kauneckas