Velykinis laiškas tikintiesiems ir kunigams (2002 m.)
2003.12.24    

2002 m. Velykos

Mieli broliai seserys,

Džiugūs Velykų varpai, linksmos Velykų giesmės skelbia: kėlės Kristus, mirtis krito, aleliuja, aleliuja, aleliuja! Mirtį nugalėjęs Išganytojas tegu pripildo džiaugsmu ir viltimi visas Jūsų dienas!

Taip norisi, kad visi nugalėtume skausmą, neviltį, nerimą. O tam reikia geriau pažinti Jėzų. Kaip Jį geriausiai pažįstame?

Psichologai sako, kad labiausiai žmonės suartėja, geriausiai vieni kitus pažįsta kartu valgydami. Neveltui ir lietuvių patarlė sako apie gerus draugus, kad jie pūdą druskos kartu suvalgė. Net Evangelijose ne kartą pasakyta, kad mokiniai prisikėlusį Jėzų atpaži-no prie stalo, kai Jis laužė duoną. Ir kai jie pilni baimės, pasimetę, Jis vis atsiranda prie stalo.

O kad mes visi galėtume Jį pažinti, Jis pasiliko prie altoriaus stalo per amžius. Ir nenustoja kvietęs: imkite ir valgykite mano kūną. Ir tiesiog liepia-įsako tai daryti Jo atminimui. Jis kviečia mus visus prie savo stalo priimti Jo Kūną, kad Jį pažintume, kad pajustume, kaip Jis mus myli.

Reikėtų, kad mes tai suvoktume, kaip Kanados prancūzai. Daugelį savųjų jie prarado paskutinio karo metu. Jie nutarė neieškoti savo sūnų, brolių ir tėvų palaikų, bet geriau jų žuvimo vietose auginti kviečius ir iš jų kepti Mišių ostijas. Liūdinčios našlės, tėvai, našlaičiai gerai supranta, kokias atnašas jie aukoja Mišiose. Ir priėmę Komuniją, susijungę su Kristumi, jie atranda žuvusius savuosius. O kai eina namo širdimi, pilna Dievo ir savųjų, jiems jau prasideda amžinasis gyvenimas, kur nebebus išsiskyrimo, liūdesio ir jokių ašarų.

Kaip prasminga: jie paaukojo savo mylimiausius už Tėvynę, laisvę, ir randa juos prie Dievo Stalo. Randa tai, ką paaukojo. Randa savo meilę.

Kokia tai pamoka mums! Kodėl lietuviai dažnai tiek daug dėmesio skiria kapams, vainikams? Ar tai nėra meilės kompensacija, jos vaidinimas? Visada mėgstame labai garsiai demonstruoti tai, ko neturime...

Tikra, nesuvaidinta meilė mirusiems — tai malda už juos, tai šv. Mišios, tai šventoji Komunija! Tik taip patarnaujame jų amžinajam gyvenimui, jų prisikėlimui.

Tik būdami Jėzaus dvasios, tik priimdami Jį, galime išlikti vienybėje su mirusiais ir gyvaisiais. O Lietuvoje labiausiai trūksta vienybės. Kiekviename žingsnyje — priešiškumas, susiskaldymas, savanaudiškumas. Kartais žmonės baisesni už žvėris. Sovietiniai okupantai labai suskaldė Lietuvos žmones, pasėjo nepasitikėjimo dvasią, sunaikino net tikinčiųjų bendruomenes. Mūsų uždavinys — prikelti Lietuvą, atkurti bendruomenes, tarpusavio vienybę. Tuo susirūpinusi ir Europos Sąjunga. Ji įsteigė įvairius fondus bendruomenių kūrimui.

Džiugu, kad pas mus jau yra atkurtų bendruomenių, gyvų bendruomenių. Lankant parapijas, nustebino vieno dekanato centras: ten parapijos taryboje greta eilinių tikinčiųjų mokytojai, mokyklų direktoriai, švietimo, savivaldybių, net policijos darbuotojai. Ir visi jie sekmadienio Mišiose prie Dievo Stalo, aktyvūs apaštalavime, aktyvūs religinėse, socialinėse bei visuomeninėse organizacijose! Tai būsimos, vėl suvienytos Lietuvos vaizdas! Toje parapijoje jau matai gyvą, prisikėlusią Lietuvą. Šitokio prisikėlimo, šitokios vienybės reikia visose Panevėžio vyskupijos parapijose, reikia visoje Lietuvoje! Amen.