Vyskupo Jono Kaunecko ingreso pamokslas (2002 02 17)
2003.12.21    

Panevėžys, 2002 02 17

Didžiai gerbiamas Eminencija Kardinole, didžiai gerbiamas Ekscelencija Arkivyskupe Apaštalini Nuncijau, didžiai gerbiami Ekscelencijos Vyskupai, didžiai gerbiamas Ministrų Tarybos Pirmininke, didžiai gerbiami Seimūnai, didžiai gerbiami valdžios Atstovai, tiek apskrities valdžios, tiek miestų, tiek rajonų valdžios, didžiai gerbiami ir mieli Kunigai, Vienuoliai ir Vienuolės, Kanauninkai, Prelatai, mieli ir brangūs Klierikai ir ypač brangūs ir mieli man jūs, tikintieji, broliai ir seserys.

Tik šią savaitę su skausmu atsisveikinau su pamiltąja Žemaitija, nes atidavęs jai 25 gražiausius savo kunigystės metus, pamilau ją ir štai sugrįžau į savo gimtąją Aukštaitiją, sugrįžau čia, kur brendo mano tikėjimas, kur gimė mano pašaukimas.

Aš jūsų akyse matau lūkesčius, brangūs broliai ir seserys. Matau klausimą: ką, vyskupe, nuveiksi pas mus sugrįžęs iš kitur? Bet taipogi aš noriu ir jūsų paklausti, o ką mes visi kartu padarysime? Ką mes pirmiausia turime padaryti?

Kai vyskupas paskyrė garsųjį Joną Vianey Arso klebonu, to Arso, kur sekmadieniais tik keli žmonės ateidavo į bažnyčią, vyskupas pasakė naujajam klebonui: „Ten maža meilės. Pasistenk padauginti meilę“.

Daug kam atrodo, jog Lietuvoje šiandien maža meilės, jog Panevėžio vyskupijoje maža meilės, — šiandien daug kam taip atrodo. Kaip padidinsime, brangieji, meilę Aukštaitijoje, Panevėžio vyskupijoje? Juk meilės būtinai turime turėti daugiau, nes ji daro stebuklus.

Aš tai galiu patvirtinti savo asmenine patirtimi, būtent, čia – Panevėžyje. Aš — iš gausios šeimos: 10 vaikų, 7 užaugome. Atvykau į Panevėžio hidromelioracijos te-chnikumą paauglys, atvykau dėl stipendijos. Suprantate, tokia gausi šeima, kai atimta žemė, turėjo gyventi iš arų ir iš tuomet labai skurdaus darbadienio. Aš gyvenau iš sti-pendijos: pirmame kurse - 14 rublių, paskutiniame - 20 rublių. Trečdalį už bendrabutį užmokėjus, galite įsivaizduoti, kad vos užteko duonai, jau nekalbant apie ką nors prie duonos... Todėl nekartą teko būti alkanam. Žinoma man neteko 40 dienų ir naktų kaip Jėzui Kristui būti be kąsnelio burnoje, bet po savaitę be duonos kąsnelio esu ne kartą gyvenęs.

Paauglys, kai savaitę nevalgęs, jam akyse žalia. Jis sukyla prieš visą pasaulį, burnoja net prieš Dievą.

Taip, turiu jums prisipažinti ir aš burnojau net prieš Dievą. Štai einu aš Panevė-žio centre Laisvės aikšte, o ten ledų kioskas. Einu — būrelis žmonių stovi prie ledų! Man pakilo toks pyktis, toks maištas, kad aš net ėmiau dairytis bene iš grindinio gali-ma kur nors paimti akmenį. Būčiau išmalęs to kiosko langus, — kodėl vieni ėda ledus, o kiti net duonos neturi!

Štai pro tą eilutę eina moterėlė-elgeta (kaip šiandien matau). Jos pintinėlėje ant dugno tik viena riekutė duonos. Tada žmonės buvo neturtingi ir elgetoms negalėjo duoti. Bet štai (netikiu savo akimis!) iš ledų eilutės atsiskyrė viena mergina su kryželiu ant krūtinės ir, kiek turėjo saujoje pinigų, visus padėjo šalia tos riekutės duonos, ir nu-ėjo šypsodamasi.

Mano krūtinę užliejo karštis, aš ėmiau sau kalbėti: „Žiūrėk, Jonai, ne visi žmo-nės bejausmiai. Ta mergaitė, kuri nešioja kryželį, kuri tikriausiai tiki, negalėjo ramiai žiūrėti į alkaną moterėlę. Taigi, tu turi pagalvoti, kad turi kovoti už tikėjimą, tapti ku-nigu. Turėsi rūpintis žmonėse sėti tikėjimą. Tu turėsi tą įkūnyti“.

Štai kokį momentą Panevėžio centre išgyvenau. Čia subrendo mano pašaukimas būti kunigu. Bet juk, brangieji, taip kaip toji mergaitė pasielgė, taip mes visi tikintieji turime elgtis. Turime gyventi taip, kaip Jėzus Kristus.

Todėl aš ir pasirinkau šūkį “Žiūrėti Jo žvilgsniu”. Mes visi turime žiūrėti Jo žvilgsniu į pasaulį, į kiekvieną žmogų. Juk Jėzus Kristus sako: „Ką padarėte vienam iš mažiausių, man padarėte”.

Šiandien pirmajame skaitinyje mes girdėjome, ką padarė žmogus, nusisukęs nuo Dievo. Į pasaulį per pirmą žmogų-Adomą atėjo nuodėmė, neapykanta, smurtas. Šven-tajam Rašte skaitome, kad per antrąjį žmogų-Jėzų Kristų į pasaulį atėjo meilė, atėjo atpirkimas. Taigi, mes turime, brangieji, žiūrėti, ko Jėzus Kristus mus moko, jeigu mes norime pasaulį padaryti geresniu.

Taigi, pirmiausia kiekvieno kunigo, kiekvieno tikinčiojo asmeninis pavyzdys. Taip pat būtina atkurti organizacijas taip, kaip jos buvo prieš karą Lietuvoje ir taip, kaip aš nesenai mačiau Amerikoje. Ten kiekvieną vakarą kas nors repetuojama, susi-renka maldos būreliai, vyksta konferencijos, rengiami mąstymai. Taip turi būti ir Lie-tuvoje, kiekvienoje parapijoje.

Turime, būtinai turime pasiekti kiekvieno kunigo uolumo, kiekvieno tikinčiojo aktyvumo.

Didžiausios mano viltys jumyse, mano kunigai, mano džiaugsme, mano numy-lėtiniai, — kaip sako šventasis apaštalas Paulius, — ir jumyse, mano brangūs klierikai, būsimieji kunigai!

Lotyniškai kunigas „sacerdos“ – duodantis šventus dalykus, bet aš jus norėčiau dar pavadinti tiltų statytojais. Jeigu mes popiežių, šventąjį tėvą vadiname „pontifex maximus“ - vyriausias kunigas, vyriausias tiltų statytojas, tai kiekvienas kunigas yra eilinis tiltų statytojas.

Tai lengviau įsivaizduoti galime per vieno genialaus vaiko išmintį. Jis priėjo prie ant tilto dirbančių darbininkų ir klausia: „Ar sunku statyti tiltus?“

Darbininkai nusijuokė: „Lengva. Yra brėžiniai, yra medžiagos, yra mechaniz-mai“. Bet vienas iš darbininkų ir sako: „Bet štai, vaike, tiltą pastatyti tarp žmonių, kad mylėtų vienas kitą, kad tarp jų nebūtų neapykantos, turbūt neįmanoma, tiesiog labai sunku“. Vaikas šyptelėjo ir nubėgo. Po kiek laiko grįžta, atsineša popieriaus lapą. Ja-me nupiešta vaivorykštė. Duoda tiems darbininkams.

Kokia geniali vaiko išmintis! Norint pastatyti tiltą tarp žmonių, būtinas tiltas tarp dangaus ir žemės, būtinas tiltas tarp Dievo ir žmogaus, būtinas tiltas tarp kūno ir dvasios.

Štai Jėzus Kristus gundytojui atsako: žmogaus dvasia gyva kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų. O nelabajam Jis pridūrė: „Viešpatį, savo Dievą garbink, tik jam vienam tetarnauk“. Taip moko mus šiandien Jėzus Kristus.

Mielas broli sese, mielas kunige, broli klierike, mielos vienuolės, ar esate pasi-ryžę vienam jam tetarnauti, vien juo gyventi, vien jo žodžiu? Jūs pažadėjote tai šian-dien prieš šventąsias Mišias. Vokiečių katalikų dienose Freiburge dalyvavo garsioji motina Teresė. Po jos kalbos atsistojo vienas studentas, jaunuolis, studentas-teologas ir klausia motiną Teresę: “Motin, kaip tau pasiseka į tikėjimą patraukti tūkstančius, o mums, nežiūrint mūsų uolumo, idealizmo, nesiseka net kelių žmonių patraukti?“ Motina Teresė ir klausia studentą: „Ar tikrai tu uolus?“ — „Taip“. — „Ar tikrai tu idealistas?“ — „Taip“. — „Tai pasakyk, kiek turtingajame Freiburge tu pažįsti vargšų? Kiek jiems padedi?“

Ir aš baigdamas norėčiau paklausti kiekvieną kunigą, kiekvieną klieriką, kiek-vieną vienuolį, vienuolę, kiekvieną tikintįjį, kiekvieną tarnautoją, kiekvieną valstybės darbuotoją: „Kiek tu pažįsti vargšų? Kiek tu padedi jiems? Kiek tu rūpiniesi, kad gau-sios šeimos Lietuvoje turėtų normalų gyvenimą? Kiek tu stengiesi, kad bedarbiai turė-tų darbą?“...

Nuo kiekvieno iš mūsų priklauso Lietuvos ateitis ir Bažnyčios Lietuvoje liki-mas. Kaip nuo tos mergaitės priklausė mano tikėjimas, mano pašaukimas. Amen.