Pamokslas Nepriklausomybės atkūrimo 15-ose metinėse (2005 m.)
2005.03.17    
Šv. Apašt. Petro ir Povilo bažnyčia,
2005 m. kovo 11 d.


Sveikinu, brangieji, su Lietuvos prisikėlimo penkioliktosiomis metinėmis.

Taip! Kaip apaštalas Pauliaus sako: mes turim džiaugtis ir linksmintis, nes jau penkiolika metų kaip Lietuva prisikėlė. Kovo 11-ąją aš norėčiau visada vadinti Lietuvos prisikėlimo švente.

Kovo 11-oji mums primena, kad Lietuva visada prisikelia, kai, rodos, visai sunaikinta. Ir aš nežinau kitos tokios tautos, kuri tiek naikinta, trypta, tremta, žudyta, kapota, ir vėl prisikeltų.

Lietuvos istorijoje žinau keturis jos prisikėlimus. Štai jinai kryžiuočių beveik sunaikinta, iš visų pusių apsupta, iš vienos pusės kryžiuočiai, iš kitos pusės — Livonijos ordinas. Ir lietuviai staiga prisikelia, pakyla į mirtiną kovą ir Žalgirio mūšyje laimi.

Lietuvių lėtas būdas slepia savyje didelę jėgą. Lietuviai pakyla ir nugali kryžiuočius, kurių niekas nepajėgė nugalėti. Taip, istorijoje kryžiuočiai buvo nenugalimi. Vėl: lietuviai panorę pasiekia Juodąją jūrą. Ir galima sakyti, kad taip lietuviai išgelbėjo Europą. Gedimino Lietuva — užtvanka Europai nuo mongolų-totorių. „Už šios užtvaros Europa saugiai plėtojo savo civilizaciją“, — sako prancūzų istorikas Žanas Moklė. — „Sudrebi pagalvojęs, kas būtų atsitikę, jeigu galinga Lietuva būtų veikusi su totoriais išvien?“ Nes ji tampa viena iš galingiausių valstybių ir valdo 10 kartų už save didesnius ne lietuviškus plotus. O jeigu ji tada būtų susivienijusi su mongolais? Europos šiandien nebūtų. Žanas Moklė sako, kad lietuvius reikia laikyti Europos išgelbėtojais. Tai kaip mes turim didžiuotis, kaip būti tvirti ir šiandien! Mes Europos gelbėtojai! Taip, broliai sesės, didžiuokimės: lietuvių tauta yra Europos gelbėtoja!

Ir vėl ta nenugalima Lietuva palengva patenka į svetimųjų įtaką, praranda laisvę,. 18–19 amžiuje lietuviai jau visiškai nustekenti. Lietuva tiek nutautinta, kad lietuvių kalba viešai niekur nebenaudojama, net ant antkapių, paminklų buvo rašoma lenkiškai arba rusiškai. Visų kaimynų ji laikoma jau mirusia, neturinčia jokios perspektyvos atgyti. Žemėlapiuose išnyko Lietuvos vardas, ji vadinama Severo Zapadnij kraj (Šiaurės Vakarų kraštas). Mokslininkai susirūpinę, mokslininkai kalbininkai — juk lietuvių kalba seniausia indoeuropiečių kalba, jeigu ji išnyks, daug mokslas praras. Todėl mokslininkai skuba užrašinėti tos mirštančios kalbos žodžius. Mokslininkai sako: ji tikrai išnyks, kaip išnyko prūsų, jotvingių, sėlių, kuršių kalbos. Įsteigta net speciali mokslininkų draugija. Mokslininkai Neselmanas, Becenbergeris ir kiti rašo atsišaukimą į pasaulio mokslininkus: „Lietuvių kalba, kuri yra viena iš svarbiausių kalbotyrai, greitai nyksta, ji trumpai begyvuos, nors kadaise viešpatavo Šiaurės Europoje, todėl reikia skubėti ją užrašinėti“.

Atrodo lietuviai jau visiškai nustekenti. Bet štai įvyksta stebuklas: daugiau kaip šimtmetį kentėjusi svetimųjų priespaudą, caro priespaudą, lietuvių tauta staiga pakilo. 1863 metų sukilimas nustebino visą pasaulį: trys milijonai sukilo beveik prieš 200 milijonų rusų. Tai tikras prisikėlimo stebuklas.

Ir kitas stebuklas: tauta daugiau kaip šimtmetį kentėjusi carinę priespaudą, išvarginta pirmojo pasaulinio karo, perėjusio pirmyn ir atgal per Lietuvą, draskoma rusų, lenkų, vokiečių, ji staiga paskelbia nepriklausomybę 1918 vasario 16 dieną. Vertinant žmogišku mastu, tiesiog nesuprantama, kaip tauta išvarginta iki paskutinių ribų, kamuojama beveik visų kaimynų karinių pajėgų, įstengė apginti savo Nepriklausomybę. Atgavusi laisvę, ji išeina po didžiojo karo tokia plika kaip Adomas ir Ieva,. Ir čia ji stebina visą pasaulį: kuria armiją ir sykiu kariauja beveik su visais kaimynais, steigia mokyklas ir kartu ruošia mokytojus bei vadovėlius, tvarko ekonominį gyvenimą ir sykiu daro žemės bei valiutos reformą. Ir per 22 metus tampa viena iš sparčiausiai kylančių Europos valstybių.

Ir vėl: Molotovo-Ribentropo paktas, antrasis pasaulinis karas. Po to karo išvarginta ji atitenka rusams. Vėl 50 metų vergijos. Ir kokios vergijos! Partizanai nukauti, nuogi išmėtyti gatvėse, deginami kaimai, žmonės tremiami į Sibirą, į lagerius. Kaip teisingai sako poetas V. Ciniauskas:

    “Lietuva nukankinta gulėjo
    Kruvinų akmenų patale.
    Ir mano broliukas gulėjo
    Prie šaligatvio kraujo klane”.

Ir šitaip tęsiasi 50 metų, kovojama prieš tikėjimą, prieš kiekvieną laisvą dvasią. Ir štai Lietuva nustebina pasaulį, 1990m. kovo 11-ją paskelbdama nepriklausomybę. Nesustabdė to jos Nepriklausomybės žygio, to jos prisikėlimo nė sausio tryliktosios rusų tankai, nė Medininkų žudynės, nė blokada, nors ir pasaulis nepalaikė. Lietuviai su poetu K.. Geniu taria:

    “Tegul skurdas, tegu badas,
    Tegu mūsų kūnas kenčia,
    Tegu tūkstančiai blokadų,
    Jau geriau nei vergo pančiai”.

Brangieji, bet šitame prisikėlime Lietuvai teko sunkesnis palikimas, negu bet kuriuose kituose prisikėlimuose. Iš visų šitas prisikėlimas pats sunkiausias, nes lietuvių dvasia sunaikinta. Pažangiausi inteligentai ištremti, sunaikinti. Kitos okupacijos tikėjimo nors nenaikino. Dabar didžioji tautos dalis liko be sąmoningo tikėjimo. Be tikėjimo, brangieji, negalimas prisikėlimas. Todėl, brangieji minėdami jau ketvirtąjį Lietuvos prisikėlimą, to prisikėlimo penkioliktąsias metines, mes būtinai turime ryžtis atgaivinti savo tikėjimą. Be tikėjimo, be maldos tikro prisikėlimo nebus. Be tikėjimo mūsų valdžios žmonės amžinai įsivels į korupcijas, į skandalus, vien į savo pelno žiūrėjimą. Reikia, brangieji, išauginti tikinčią inteligentiją. Todėl, brangieji, labai Jums dėkoju, kad leidžiate savo vaikus į mokslus, į tikėjimo pamokas. Jūs rūpinatės, kad jie įgytų sąmoningą išsilavinimą.. Ateities Lietuva turi būti tikinti ir išsilavinusi. Ir turi būti kita, negu dabar.

Štai, pavyzdžiui, kad ir mūsų inteligentijos supuvimą, mūsų praradimą kaip akivaizdžiai rodo kad ir mūsų supuvusi žiniasklaida. Korespondentai be tikėjimo, be jokių idealų. Kovo 9 d minėjome kunigą-kankinį Alfonsą Lipniūną. Katedra pilnutėlė, muzikinis teatras netalpina žmonių. Nė vienas korespondentas nepasidomėjo, neparašė nė mažiausios žinutės. O jeigu kas susipešė, jei kam peilį į nugarą suvarė, jau pirmuosiuose puslapiuose. Ir jeigu koks kunigas ką negero padarė, tai supuola dvidešimt korespondentų. O jei kunigas žygdarbius darė, štai kaip kunigas Lipniūnas atidavė savo gyvybę už tautą, ne, niekam neįdomu. Žiniasklaida be idealų. Todėl, mes ypač, brangieji, kartoju, turim rūpintis gyvu tikėjimu! Tik jis galutinai prikels Lietuvą.

Turim rūpintis, kad mūsų vaikai, anūkai įgytų gyvą tikėjimą. Tada galėsime su poetu K. Geniu tarti:

    “Lietuva,
    Išsišvietusi gyvuoju tikėjimu,
    Nugalėjusi mirtį – gyva,
    Dievo garbei gyvent prisikėlusi.–
    Lietuva.
    Kaip gyvoji versmė – neišsenkanti,
    Kaip šventoji ugnis – nesurūsusi.
    Tik prieš Dievą, tik Jam nusilenkusi,
    tremtinės maldoj atsidususi”.

O dabar visi su gyvu tikėjimu, kaip tos tremtinės ir tremtiniai bei kaliniai, iš širdies maldoje atsiduskime už Lietuvą, kalbėdami „Tikiu į Dievą Tėvą...“.

Panevėžio vyskupas Jonas KAUNECKAS