Pamokslas per vyskupo Romualdo Krikščiūno laidotuvių šv. Mišias Kauno Kristaus Prisikėlimo šventovėje (2010 11 04)
2012.01.02    

Didžiai gerbiami Eminencija, Ekscelencijos, Kunigai, Vienuoliai, Vienuolės, Jūs, Tikintieji, tiek čia, didingoje Prisikėlimo šventovėje paminklinėje, tiek ir prie Marijos radijo imtuvų!

Kaip nuostabiai atitiko Dievo Žodžio mintis vyskupo Romualdo gyvenimui. Nebe sau gyventi pažadėjo jis šventimų metu, atsakydamas į daugybę klausimų, tiek priimdamas kunigystės šventimus, tiek ir vyskupo konsekraciją. Vyskupas Labukas Matulaitis, Juozapas po šventimų vyskupui Romualdui pasakė: „Žinok, vyskupo tarnystė yra ne garbės, o darbo, aukos ir kryžiaus tarnystė“. Kartoju: ir kryžiaus tarnystė.

Ir labai simboliška, kad prieš pat jo vyskupo šventimus lietuviškai buvo išspausdinti Vatikano II-jo Susirinkimo nutarimai. Jis gi dalyvavo Vatikano II Susirinkime, ir štai tie nutarimai. Manau, kad vyskupas Romualdas gerai žinojo Vatikano nutarimus. Ten du dekretai ypatingai liečia vyskupo tarnystę ir kunigų tarnystę. Štai ką sako dekretas apie vyskupų tarnystę „Christus Dominus“ ir kitas dekretas apie kunigų tarnystę „Presbyterorum ordinis“: „Vyskupai ir kunigai privalo tikinčiuosius ir visus žmones mokyti tikėjimo, rūpintis mokymu visų rūšių mokyklose, akademijose, sambūriuose. Privalomi net vieši jų pareiškimai spaudoje ir visuomenės komunikavimo priemonėse“. Brangieji, pasakykite man, ar nors vienas punktas buvo įmanomas tarybiniais laikais įvykdyti? Juk bandė vyskupai Julijonas Steponavičius, Vincentas Sladkevičius – ir buvo ištremti. Bandė mokyti vaikus kunigai Prosperas Bubnys, Juozapas Zdebskis, Antanas Šeškevičius – neišminėsiu visų. Kuo tai pasibaigė? Kalėjimu. Nebuvo leidžiama net bažnyčiose mokyti tikybos, jau nekalbant apie mokyklas. Kokia dilema! Tu, Vyskupe, turi rūpintis, kad mokyklose, akademijose tikėjimas būtų skelbiamas, Tu tai pažadėjai, bet tai yra neleidžiama, neleidžiama!

Dar daugiau – vyskupo Romualdo kelią į kunigystę lydėjo kraujas, Lietuvos kankinių kraujas, Dieve mano! Juk visa eilė vyskupų – Matulionis, Reinys, Borisevičius, Ramanauskas – tiesiog kankinami buvo. Tiesiog gyvybę savo atidavė už tikėjimo skelbimą, O kiek kunigų? Šimtai nuėjo tremties, lagerio, kankinimo kelią, netgi mirties kelią. Daugybė. Argi tik kunigai? O kiek pasauliečių! Kiek vienuolių tų gerųjų, kurios bandė mokyti tikybos, nuėjo kalėjimo keliais! Kiek gerųjų tėvų!

Ir dar – vyskupas Romualdas turėjo baisiai pergyventi, kai iš jo kurso du mokslo draugus paėmė į kalėjimą. Taip, šitokios studijų sąlygos buvo seminarijoje...

Ir vėl, pagalvokite, Brangieji visi, visi pagalvokite – kaip vyskupas galėjo įvykdyti dekreto nurodymą parengti tinkamų dvasininkų, jei į seminariją visai Lietuvai per metus penki tebuvo įleidžiami, ir kandidatų parinkime galutinis žodis buvo ne vyskupo, bet komunistų galutinis žodis buvo. Tai kaip tu paruoši tinkamus?

Tuo metu, kai daktaras Romualdas dėstė seminarijoje, „Nemuno“ žurnale pasirodė straipsnis apie seminariją, ir buvo aprašytas toks atsitikimas: vienas jaunuolis po daugelio metų galų gale įstojęs į seminariją, įeidamas pabučiavo seminarijos slenkstį. Ir pašaipūnas žurnalistas rašo: „Ar verta buvo tai daryti? Ar bučiuos jis tą slenkstį išeidamas iš seminarijos? Gal spjaudys, gal nebenorės nė pažiūrėti į seminariją? Juk Ragauskas, dirbęs šitoje seminarijoje (jo žodžiai tebeskamba), atsisakė kunigystės“ – rašė šitame straipsnyje.

Ačiū Dievui, Brangieji, kaip mes turime dėkoti Dievui, kad tais sunkiais laikais buvo daugybė ištikimų kunigų. Dauguma. Vis atsirasdavo jaunų vyrų, kurie tardavo: „Verta! Verta eiti į seminariją, verta būti kunigu, verta viską atiduoti, verta visko atsisakyti, verta!“ Aš manau, kad šia proga turiu padėkoti kaip dabartinis Panevėžio vyskupas (gi Romualdas 10 metų dirbo Panevėžyje), padėkoti Panevėžio vyskupijos tikintiesiems, padėkoti visiems Lietuvos tikintiems, kad meldėsi. Maldos nulėmė, kad atsirasdavo tokių. Maldos, brangūs Tikintieji nulėmė, Jūsų maldos ir visos Lietuvos kančios. Dieve mano, kokios kančios! Tremtys, lageriai, kolchozai, cukrinių normos... Ar tai ne kančia? Kančia viską nulemia. Brangūs Broliai, Seserys, Jūs visada meldėtės už pašaukimus. Visada. Ir aš prisimenu, mano auklėtiniai Eucharistijos bičiuliai Telšiuose štai meldėsi už pašauktuosius (už vyskupus, kunigus) tokia malda: „Kad jie atsilieptų taip, kaip niekas iki šiol neatsiliepė.

Kai visi dreba, kad jie išdrįstų;
kai visi tyli, kad jie kalbėtų;
kai visi baimingai pritaria, kad jie pasipriešintų;
kai visi pataikauja, kad jie prieštarautų;
kai visi abejoja, kad jie tikėtų;
kai visi tyčiojasi, kad jie pagirtų;
kai visi grobia, kad jie duotų;
kai visi pabėga, kad jie atstatytų krūtines“.

Ar neatstatė krūtinės kunigas Juozapas Zdebskis, ar neatstatė krūtinės kunigas Laurinavičius Bronius? Atstatė krūtines mirčiai. Kai visi drebėjo... Ne, ne visi. Todėl ir šiandien jiems statomi paminklai. Ir šiandien, rodos, tebeskamba jų žodžiai. Tarp kitko, klierikai anuometiniai, kaip ir Eucharistijos bičiuliai, mėgdavo deklamuoti armėnų poeto Georgo Isakiano eiles apie tvirtybę. Dabar aš padeklamuosiu:

„Gyvenimo jūros bangų vidury aš stoviu tvirtai kaip uola.
Aplinkui perkūnija daužos žiauri – aš stoviu tvirtai kaip uola.
O, skęstantys žmonės, skubėkit artyn – aš stoviu tvirtai kaip uola.
Nuleiskite inkarus mano širdin – aš stoviu tvirtai kaip uola“.

Tai buvo džiaugsmas vyskupui ir visiems vyskupams, kad buvo tokių tvirtų, ištikimų!

Bet grįžkime prie to, kas gi ypač slėgė vyskupus. Jau užsiminiau apie tai. Štai vyskupas Kazimieras Paltarokas, vyskupo Romualdo pirmtakas, rašo anais okupacijos laikais: „Vykstant į Panevėžio vyskupiją, vienas draugas man padovanojo Lietuvos kryžių albumą su užrašu: „Išeinant į Kryžiaus kelią“. Dažnai vyskupo mitra dygi kaip erškėčių vainikas, jo lazda sunki kaip Golgotos kryžius. Ne be reikalo vyskupas ant krūtinės nešioja kryžių: greta „Osana!“ ne kartą pasigirsta „Šalin jį! Šalin!“ Ar šiandien nepasigirsta mūsų žiniasklaidoje, komentaruose: „Šalin tokius vyskupus!“ (greta „Osana!”)?

Toliau cituoju vyskupą Kazimierą: „Negaliu ramiai žiūrėti į Kryžiaus kelio penktąją stotį. Su padėka Dievui dėkoju už kiekvieną ir tam kiekvienam, kuris kaip Kirenietis padeda man nešti vyskupo pareigos kryžių, kad ištesėčiau ligi mirties. Pirmiausia dėkoju broliams kunigams: jūs, brangūs bendradarbiai, išlaikote pirmus priešų puolimus. Aš jus rikiuoju kaip koks karininkas kovai su blogybėmis, o pats, pakėlęs rankas į dangų, meldžiuosi, vis meldžiuosi, it Mozė. Kai jūs nugalite sunkumus, mano brangūs bendradarbiai, aš sakau: „Dėkoju Dievui. Garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai”. Bet mano pakeltos rankos tirpsta. Kartais jos nusvyra. Palaikykite jas jūs, kunigai, jūs, tikintieji”.

O aš pridedu: ir Jūs, Marijos radijo klausytojai, juk taip daug kartu meldžiatės. Palaikykite mūsų vyskupų, kunigų rankas. Jos dažnai nusvyra, dažnai jaučiamės bejėgiai šių dienų pasaulio pagedime. Nepaprastai reikia jūsų maldos. Nepaprastai. Lietuvoje labai daug dabar murmėjimo. Ir aš Panevėžio Katedroje vieną kartą sakiau jėzuito Mark Link citatą: ƒPer daug žmonės murma. Jeigu tiek melstųsi, kiek murma, nebeliktų pasaulyje dėl ko murmėti” ir Lietuvoj viskas susitvarkytų.

Vyskupas Paltarokas tame minėtame laiške labai pergyvena, kad ne visose šeimose kasdien malda yra, sekmadienio pamaldose ne visos šeimos dalyvauja. Tai ką bepalyginti anie laikai su dabartiniais. Dieve mano, kaip reikia, kad Lietuva sugrįžtų prie maldos, kasdienės maldos, bent persižegnojimo prieš valgį, po valgio! Nepakilsim kitaip, jei Dievas nepadės. Nepakilsime! Kaip prabilti į kiekvieną lietuvio širdį, kad šitai atsimintų, kad šitai darytų?

Bet grįžkime prie vyskupo Romualdo. Kartą jis prasitarė, kad Saugumas jį nepaprastai atakavo, kad pasisakytų prieš popiežių. Anot jo pasisakymo, net penkias dienas buvo atakuojamas, kad pasisakytų prieš popie-žių. Galų gale, kad atsisakytų vyskupystės, kunigystės. „Juk, – sako, – yra pavyzdys: aukščiausias Lietuvos Reformatų dvasininkas superintendentas Adomas Šernas tai atsisakė, ir net rašo ateistinius straipsnius, – tai ir tu turi šitaip daryti, tai turėsi gerą gyvenimą“.

O kokioje atmosferoje šito buvo reikalaujama iš vyskupo? Niekam dar viešai nepasakojau, papasakosiu vieną faktą, kurį tik privačiai esu kažkam pasakojęs. Gerai pažinau Luokės kleboną Leoną Šapoką. Ir jis man pasisakė, žinodamas, kaip aš su kitais esu įsijungęs į kovas už tikėjimo laisvę: „Esu pasirašęs Saugumui, bet nedirbu jiems. Jie dabar grasina: jeigu nedirbsi, mirtis tau. Ką daryti?“ Ką aš jam pasakiau? – „Pasakyk šitai viešai iš sakyklos. Ir pasakyk, kad saugumas grasina tave nužudyti“. Jis : „Tai neįmanoma!” Sakau: “Kaip neįmanoma? Man ne kartą grasino: su dviračiu važiuojant sutrins… Kai tik tai pasakydavau iš sakyklos, ir liaudavosi. Ir be to, atmink, – jam sakau, – Kaišiadorių vyskupijos vienas kunigas taip prisipažino viešai, ir nuo jo atstojo.” Deja, deja, man labai gaila, bet jis šito nepadarė, ir buvo labai žiauriai nužudytas, kankintas. Ir aš jo laidotuvėse kalbėjau, bet negalėjau šito fakto pasakyti. Kaip aš įrodysiu, jeigu jis man tik vienam sakė? Tiesa, aš daug kam individualiai kalbėjau, ir mane saugumas dėl to tardė. Bet ačiū Dievui, kad tie, kurie girdėjo, netapo liudininkais prieš mane. Ačiū Dievui, Dievas globojo. Na ir dar: juk Panevėžio vyskupijoje, tuo metu dar vadovaujamoje vyskupo Romualdo, buvo taip pat nužudytas Pamūšio klebonas Mažeika. Netrukus buvo suimti kunigai Alfonsas Svarinskas ir Sigitas Tamkevičius. Štai šitokioje nuotaikoje iš jo buvo reikalaujama atsisakyti paklusnumo popiežiui, nors tai buvo prižadėjęs per šventimus. Sakykit, brangieji, sakykit, ar reikia tada stebėtis, kad jis susirgo? Ar gali normalus žmogus stebėtis? Ne visi žmonės yra be galo ištvermingi! Nesistebėkim niekas, o tik melskimės, tik melskimės. Ir vėl – ypač prašau, vėl kartoju – kad visose šeimose būtų kasdienė malda.

Na, ir baigdamas, norėčiau tiesiog vyskupo Paltaroko žodžiais, Vatikano II Susirinkimo žodžiais kreiptis į kunigus: „Vyskupų ir kunigų rūpestis turi būti mokyklos“. Ar visada žinome, kokiomis sąlygomis dirba mokytojai? Ar visada su jais bendraujame? Ar stengiamės jų pamokas aplankyti, ar stengiamės jiems padėti? Jeigu ne, tai mes išduodame kunigystę. Dieve mano, neišduokim kunigystės, neišduokim! Tai pažadėjome per šventimus. Pažadėjome mokyti visom jėgom, pažadėjome ne sau gyventi. Amen.

Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas