Klausimai ir atsakymai

Dalina:  Sveiki Mielieji, šiemet yra askelbiami šeimos metai, todėl ir mano klausimas Jums aktualus šeimai. Biblijoje sakoma, kad žmonos būkite klusnios vyrams, o vyrai mylėkite savo žmonas. Taigi jei vyrai girtuokliauja kaip žmonos gali būti jiems paklusnios i r ar jie myli žmonas, tai prieštarauja šiai nuostatai. Netgi vaikams tėvai būna šiurkštūs, kurie turi priklausomybę alkoholiui. Taigi kaip visa tai suderinti ir gyventi, kai tokioje šeimoje vienas turi būti kankinys, o meilės irgi nebelieka? Manau, laimingas dar tas, kuris kreipiasi pagalbos į Viešpatį per maldą, tačiau ar tai normalu šeimoje ir ar galima ištverti ir ar verta? Bet ar neatsilieps vaikams toks šeimos klimatas, kuriame atsispindi šeimos skilimas? Dėkoju ir laukiu atsakymo. Pagarbiai Dalina.

Jūratė Šaumanienė:  Viešpats neduoda nė vienam didesnio kryžiaus negu jis gali panešti. Taip pat visi esame apdovanoti protu ir laisva valia. Net Bažnyčia, kurios akivaizdoje sužadėtiniai visiškai laisvu sutikimu duodami priesaiką suteikia vienas kitam Santuokos sakramentą, galiojantį iki vieno iš sutuoktinių mirties, nedraudžia sutuoktiniams atsiskirti, t. y. gyventi atskirai. Tačiau antrą kartą Bažnyčioje susituokti, esant galiojančiai pirmai santuokai, jau nebegalima.
Sutuoktiniai - jau nebėra vien du atskiri, nepriklausomi asmenys: "Ir jie tampa vienu kūnu" (Pr. 24). Todėl tarpusavyje jie glaudžiai susiję: jei vyras nemyli moters, iškeičia ją į alkoholį, tai žmonai nebelieka erdvės puoselėti klusnumui, įsiklausymui į vyro, kaip šeimos globėjo, rūpestingus žodžius ir mintis. Ir atvirkščiai: jei žmona negerbia vyro, nesistengia jo įsiklausyti, suprasti ir protingai bei laisvai paklusti, tai ir vyrui sunkiau puoselėti meilę žmonai.
Šeima - didžiulis turtas ir vertybė. Todėl visais laikais priešas į ją kėsinosi visomis išgalėmis ir bandė suardyti. Apginti, išsaugoti, šeimą, atgaivinti meilę joje - tikrai daug pasiaukojimo ir šventumo reikalaujanti užduotis. Bet visada reikia stengtis, kovoti ir lengvai nepasiduoti. Štai Peter Kreeft knygoje "Kol dar neišėjau", 2010, patarimas vedusioms poroms: "Iš visų nusiskundimų, kuriuos iš nesutariančių porų dažniausiai išgirsta konsultantai vedybų klausimais, yra toks: 'Mes jau nebemylime vienas kito.' Atsakyti į jį galima vienu žodžiu: 'Mylėkite'. Meilė neištinka kaip lietus. Meilę kuriate jūs. Bet argi meilė nėra jausmas? Ne. Antraip ir apie gėlę sakytume, kad gėlė - tai kvapas."
Joks rimtas psichologas ar sielovadininkas neišspręs sudėtingų šeimos rebusų: ar dar yra nors menkiausia viltis, jog verta stengtis ir kovot už savo šeimą ir meilę joje, ar jau kova pralaimėta ir belieka garbingai atsitraukti, nepamynus nei savo, nei sutuoktinio orumo. Teisingus sprendimus atrasti ir priimti reikia patiems. Kaip bebūtų, svarbu niekada neprarasti tikėjimo ir vilties, kad "meilė niekada nesibaigia" (1 Kor 8).

Dalina:  kokia laikysena turi būti giedant šv Mišių metu Dievo avinėli, nes vieni klupi, o kiti stovi, o kaip iš tikrųjų turėtų būti?

Kun. Saulius Černiauskas:  Po ramybės palinkėjimo pradedamas giedoti arba kalbamas "Dievo avinėli", kurio metu šv. Mišių dalyviai stovi. Vyksta "Duonos laužymo" apeiga, po kurios celebrantas (kunigas ar vyskupas) priklaupia, su juo kartu klaupiasi ir bendruomenė (paprastai tada suskamba ir varpelis). Rodoma sulaužyta šventoji Ostija "štai Dievo Avinėlis..." Suklaupę žmonės kalba "Viešpatie, nesu vertas". Būna taip, kad kai kurie žmonės dėl negalios negali atsiklaupti, tada geriau likti stovėti, palenkti galvą.

alma:  Man jau virš septyniasdešimt metų. Gyvenu viena, labai mažai bendrauju su kitais žmonėmis, bet jei kur nors tenka būti stengiuosi visada padėti kitiems mažomis paslaugomis arba bent pasakyti gerą žodį, kad pagerinti nuotaiką ir sau ir kitiems, su niekuo nesipykstu. Kas sekmadienį lankausi bažnyčioje, ateinu į Šv.Rašto studijų renginius. Bet man būna neramu kai reikia eiti išpažinties. Ne kartą girdėjau kunigus pamokslu metu sakant, kad daugumos išpažintys būna formalios. Ir mano tokios pat.Prašau patarimo kaip elgtis. Iš anksto dėkojų už atsakymą. Gerų Šv. Kalėdų.

Vysk. Jonas Kauneckas:  Išpažintis nebus formali, jei prieš išpažintį nuoširdžiai patikrinsite savo sąžinę ir išpažinsite tik tai, ką rasite savo sąžinėje ne visai gera. Pasiruošti išpažinčiai labai padeda maldaknygėse ar kitose knygose patalpinti sąžinės tyrimai (patikrinimai).

Solveiga:  Sveiki, kokia liturginės taurės funkcija mišių metu? ką taurė simbolizuoja? kokia taurės reikšmė katalikam? Solveigia

Kun. Saulius Černiauskas:  Taurė (arba "kielikas", lot. calix, vok. Kelch, angl. chalice) - skirta šv. Mišių liturginiam šventimui. Šis indas turi skirtis nuo buityje naudojamų taurių pabrėžiant dieviškojo slėpinio kilnumą. Taurės naudojimas remiasi bibliniu pasakojimu, kuomet Jėzus su savo mokiniais valgė Paskutinę vakarienę (Mt 26,17-29; Lk 22,14-20; 1Kor 11,23-26). Šie žodžiai skamba ir šiandien šv. Mišių metu, per vyno, atmiešto vandeniu ir neraugintos duonos konsekraciją, t. y. virsmą Švč. Jėzaus Kristaus Kūnu ir Krauju. Paprastai iš Taurės Kristaus Kraują priima tik dvasininkai, tačiau ypatingais atvejais ir pasauliečiai. Ši praktika ne retai aptariama įvairiuose bažnytiniuose susibūrimuose. Simbolika yra labai įvairi. Pačiam Kristui tai buvo "kančios taurė" (plg. Mt 26, 39). Galima suprasti ir kaip išganymo taurę (plg. Ps 116, 13). "Naujosios Sandoros" taurė - per Jėzų Kristų grįstas tiesus kelias pas Dievą Tėvą (plg. 1Kor 11, 25 ir Žyd 7, 22). Pirmoji krikščionių bendruomenė tikėjo ir suprato, kad Kristaus kančios ir mirties taurė jiems virto išganymo taure, o jos turinys - krikščionių bendravimas Kristuje ir su Kristumi (plg. 1Kor 10, 16). Pabaigai pacituosiu: "Ir jeigu ožių bei jaučių kraujas ir telyčios pelenai, kuriais apšlakstomi suteptieji, pašventina ir suteikia kūno švarumą, tai nepalyginti labiau kraujas Kristaus, kuris per amžinąją Dvasią paaukojo save kaip nesuteptą auką Dievui, nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui" (Žyd 9, 14-15).

Zydre:  Laba diena, Esu katalike,su vyru kataliku nutraukeme santuoka(tuokemes CMS ir baznycioje) ,po keletos metu jis mire.Jau praejo 5m.save laikau nasle. Klausimas:ar galiu tuoktis antra karta baznycioje,bet ne kataliku o staciatikiu,nes busimas vyras staciatikis(ortadoksas),ar mums reikia lankyti mokymus?ar santuoka bus galiojanti?ir kuriam? Dekoju

:  Jei vienas iš sutuoktinių miršta, kitas yra laisvas sudaryti naują santuoką. Katalikus visuomet kviečiame ir raginame sudaryti santuoką savo Bažnyčioje taip pat ir tuo atveju, kai kitas sutuoktinis nėra katalikas. Nekatalikiškose Rytų Bažnyčiose, pvz., Stačiatikių, sudarytas santuokas Katalikų Bažnyčia pripažįsta galiojančiomis, o dėl reikalavimų ir sąlygų joms sudaryti galėtų atsakyti tik Stačiatikių Bažnyčios kunigas.

Eglė:  Kaip elgtis tokioje situacijoje? Išpažintyje įvardinau padarytas nuodėmes, iš pat pradžių pasakiusi prisimintą nuodėmę.Po to kunigas paklausė kada padariau šią prisimintą nuodėmę, o aš pamelavau, pasakiau netiesą. Buvau padariusi seniau, bet tik dabar prisiminiau, o pasakiau kad neseniai.Ką sakyti per sekančią išpažintį,ar vėl įvardinti visas praeitoje išpažintyje padarytas nuodėmes,sakant, kad pamelavau, ar tik įvardinti tą pačią nuodėmę sakant seniau padariau, bet tik dabar atsiminiau. Kaip man elgtis?

Vysk. Jonas Kauneckas:  Kadangi Jūs buvote pamiršusi nuodėmę, Jūsų išpažintis buvo gera. Kartoti išpažinties nebereikia. Kitos išpažinties metu galite paminėti tą faktą, kad neteisingai nurodėte prisimintos nuodėmės laiką. Tačiau, jei tai buvo sunki nuodėmė, reikia pakartoti visą išpažintį ir po to atliktas išpažintis.

Jurgita:  Sveiki, esu kaunietė. Su draugu pradedam galvoti apie vestuves. Tačiau draugas kilęs nuo Rokiškio. Tad noriu paklausti, ar yra galimybė tuoktis Jūsų, Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato, parapijoje? Norėtume tuoktis pavasarį (2014 m. gegužės mėn.). Jei būtų tokia galimybė, tuomet kada ir kokius dokumentus reikia Jums pristatyti, kada reikėtų pradėti lankyti jaunavedžių kursus (ar juos lankyti būtina toje parapijoje kur tuokiamasi)? Dėkoju už atsakymus.

kun. Saulius Černiauskas:  Sveiki, Bažnyčios teisė numato įvairias galimybes. Siųlyčiau kreiptis į kleboną parapijos kur ketinate tuoktis ir viską aptarti su juo.

Nijole:  Ar įmanoma surasti bažnyčios archyvuose žmogaus mirimo metus apie 1947 metų. Buvo nešamas į bažnyčia.?

:  Reikėtų ieškoti toje parapijoje, kurioje žmogus buvo laidojamas. Deja, ne visos bažnytinės knygos yra išlikę. Dalis jų buvo nacionalizuotos ir dingo arba atsidūrė valstybiniuose archyvuose. Be to sovietmečiu kai kurie žmonės nenorėjo, kad kiti žinotų apie jų apsilankymą bažnyčioje, todėl prašydavo, kad knygose nebūtų daromi jokie įrašai.

Marija:  Yra Septynių didžiųjų nuodėmių sąrašas. Tačiau ar tos didžiosios nuodėmės savaime yra sunkios ir padarius kurią iš jų (ar kelias) jau negalima priimti Komunijos iki bus prieita Išpažinties? Pavyzdžiui, jei persivalgai, ar tai sunki nuodėmė? Kada tai yra sunki, o kada - lengva nuodėmė?

Kun. Albertas Kasperavičius:  Mes, katalikai, atsakymą į Jūsų klausimą galime rasti Katalikų Bažnyčios Katekizme. Mūsų vadinamos "didžiosios nuodėmės" pačios savaime dar nebūtinai yra sunkios. Mus, lietuvius katalikus, gal kiek klaidina pats terminas "didžioji nuodėmė", taikomas septynioms Jūsų minėtoms ydoms. Katalikų Bažnyčios Katekizmas apie jas kalbėdamas paaiškina taip: "Didžiosiomis jos vadinamos dėl to, kad iš jų kyla kitos nuodėmės, kitos ydos"( KBK1866). (Čia verta pastebėti, kad internetinėje Katekizmo versijoje randame kiek pakoreguotą tekstą, šias nuodėmes nusakant "pavojingiausiomis [didžiosiomis] nuodėmėmis".) Taigi, turime reikalą ne su nuodėmių "didumu" ar sunkumu, bet su nuodėmių kaip piktžolių šaknimis. Kada nuodėmė būna sunki, o kada lengva, Katalikų Bažnyčios Katekizmas atsako kitoje vietoje: "Kad nuodėmė būtų sunki, reikia drauge trijų sąlygų: „Sunki yra kiekviena nuodėmė, kurios objektas yra svarbus dalykas, ir kuri padaroma visiškai sąmoningai ir laisvai." (KBK1857); "Lengvoji nuodėmė padaroma tada, kai dorinio įstatymo nuostatų nesilaikoma nesvarbiame dalyke arba kai tam įstatymui nepaklūstama svarbiame dalyke, bet be visiško pažinimo ar be visiško pritarimo."(KBK1862). Jei norėtumėte detalesnio paaiškinimo, kviečiu atsiversti Katalikų Bažnyčios Katekizmo tolesnius numerius. Internete visą Katekizmo tekstą galite rasti www.katekizmas.lt. Jūsų minėtoms septynioms nuodėmėms yra priešpastatomos septynios dorybės, tad raginu vardan Jėzaus meilės jas ugdyti ir taip atrasti sielos džiaugsmą ir ramybę.

Milda:  Sveiki,noriu Jūsų paklausti, kaip katalikui, meldžiantis "Tėve mūsų", dera sudėti rankas? Ne taip seniai buvome mokomi, kad reikia rankas laikyti delnais į viršų- kaip Dievui visiško atvirumo ženklą. Neseniai išgirdau, kad taip jau lyg ir nebedera? Kas tai- oficialūs Bažnyčios nurodymai ar tik atskirų žmonių nuomonė? Ačiū, jei atsakysite.Milda

Kun. Albertas Kasperavičius:  Bažnyčios mintis yra tokia: meldžiasi visas žmogus. Tad maldoje meldžiamės ne vien širdimi, protu, lūpomis, bet ir visa kūno kalba. Atsakydamas į jūsų klausimą noriu išskirti vadinamą privačią arba asmeninę maldą, ir viešą arba liturginę maldą. Dalyvaudama pamaldose, kai švenčiama liturgija, derėtų kad kalbėdama "Tėve mūsų", kaip ir visose apeigose, sektum tos besimeldžiančios bendruomenės aktyvių pamaldų dalyvių papročiu. Kai meldiesi asmeniškai viena, melskis "Dievo vaikų laisvėje", t.y. ir visa Tavo laikysena, ir rankos teperteikia Tavo širdies nusiteikimą Dievui.

1-10  11-20  21-30  31-40  41-50  51-60  61-70  71-80  81-90  91-100  101-110  111-120  121-130  131-140  141-150  151-160  161-170  171-180  181-190  191-200  201-210  211-220  221-230  231-240  241-250  251-260  261-265