Klausimai ir atsakymai

Jurgita:  Sveiki, esu kaunietė. Su draugu pradedam galvoti apie vestuves. Tačiau draugas kilęs nuo Rokiškio. Tad noriu paklausti, ar yra galimybė tuoktis Jūsų, Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato, parapijoje? Norėtume tuoktis pavasarį (2014 m. gegužės mėn.). Jei būtų tokia galimybė, tuomet kada ir kokius dokumentus reikia Jums pristatyti, kada reikėtų pradėti lankyti jaunavedžių kursus (ar juos lankyti būtina toje parapijoje kur tuokiamasi)? Dėkoju už atsakymus.

kun. Saulius Černiauskas:  Sveiki, Bažnyčios teisė numato įvairias galimybes. Siųlyčiau kreiptis į kleboną parapijos kur ketinate tuoktis ir viską aptarti su juo.

Nijole:  Ar įmanoma surasti bažnyčios archyvuose žmogaus mirimo metus apie 1947 metų. Buvo nešamas į bažnyčia.?

:  Reikėtų ieškoti toje parapijoje, kurioje žmogus buvo laidojamas. Deja, ne visos bažnytinės knygos yra išlikę. Dalis jų buvo nacionalizuotos ir dingo arba atsidūrė valstybiniuose archyvuose. Be to sovietmečiu kai kurie žmonės nenorėjo, kad kiti žinotų apie jų apsilankymą bažnyčioje, todėl prašydavo, kad knygose nebūtų daromi jokie įrašai.

Marija:  Yra Septynių didžiųjų nuodėmių sąrašas. Tačiau ar tos didžiosios nuodėmės savaime yra sunkios ir padarius kurią iš jų (ar kelias) jau negalima priimti Komunijos iki bus prieita Išpažinties? Pavyzdžiui, jei persivalgai, ar tai sunki nuodėmė? Kada tai yra sunki, o kada - lengva nuodėmė?

Kun. Albertas Kasperavičius:  Mes, katalikai, atsakymą į Jūsų klausimą galime rasti Katalikų Bažnyčios Katekizme. Mūsų vadinamos "didžiosios nuodėmės" pačios savaime dar nebūtinai yra sunkios. Mus, lietuvius katalikus, gal kiek klaidina pats terminas "didžioji nuodėmė", taikomas septynioms Jūsų minėtoms ydoms. Katalikų Bažnyčios Katekizmas apie jas kalbėdamas paaiškina taip: "Didžiosiomis jos vadinamos dėl to, kad iš jų kyla kitos nuodėmės, kitos ydos"( KBK1866). (Čia verta pastebėti, kad internetinėje Katekizmo versijoje randame kiek pakoreguotą tekstą, šias nuodėmes nusakant "pavojingiausiomis [didžiosiomis] nuodėmėmis".) Taigi, turime reikalą ne su nuodėmių "didumu" ar sunkumu, bet su nuodėmių kaip piktžolių šaknimis. Kada nuodėmė būna sunki, o kada lengva, Katalikų Bažnyčios Katekizmas atsako kitoje vietoje: "Kad nuodėmė būtų sunki, reikia drauge trijų sąlygų: „Sunki yra kiekviena nuodėmė, kurios objektas yra svarbus dalykas, ir kuri padaroma visiškai sąmoningai ir laisvai." (KBK1857); "Lengvoji nuodėmė padaroma tada, kai dorinio įstatymo nuostatų nesilaikoma nesvarbiame dalyke arba kai tam įstatymui nepaklūstama svarbiame dalyke, bet be visiško pažinimo ar be visiško pritarimo."(KBK1862). Jei norėtumėte detalesnio paaiškinimo, kviečiu atsiversti Katalikų Bažnyčios Katekizmo tolesnius numerius. Internete visą Katekizmo tekstą galite rasti www.katekizmas.lt. Jūsų minėtoms septynioms nuodėmėms yra priešpastatomos septynios dorybės, tad raginu vardan Jėzaus meilės jas ugdyti ir taip atrasti sielos džiaugsmą ir ramybę.

Milda:  Sveiki,noriu Jūsų paklausti, kaip katalikui, meldžiantis "Tėve mūsų", dera sudėti rankas? Ne taip seniai buvome mokomi, kad reikia rankas laikyti delnais į viršų- kaip Dievui visiško atvirumo ženklą. Neseniai išgirdau, kad taip jau lyg ir nebedera? Kas tai- oficialūs Bažnyčios nurodymai ar tik atskirų žmonių nuomonė? Ačiū, jei atsakysite.Milda

Kun. Albertas Kasperavičius:  Bažnyčios mintis yra tokia: meldžiasi visas žmogus. Tad maldoje meldžiamės ne vien širdimi, protu, lūpomis, bet ir visa kūno kalba. Atsakydamas į jūsų klausimą noriu išskirti vadinamą privačią arba asmeninę maldą, ir viešą arba liturginę maldą. Dalyvaudama pamaldose, kai švenčiama liturgija, derėtų kad kalbėdama "Tėve mūsų", kaip ir visose apeigose, sektum tos besimeldžiančios bendruomenės aktyvių pamaldų dalyvių papročiu. Kai meldiesi asmeniškai viena, melskis "Dievo vaikų laisvėje", t.y. ir visa Tavo laikysena, ir rankos teperteikia Tavo širdies nusiteikimą Dievui.

Eglė:  Man atrodo, kad pasidaviau skrupulams. Beveik visur įžvelgiu nuodėmę, dažnai galvoju apie tai, ar padariau nuodėmę, ar ne, sunku nuspręsti, ar tai lengva, ar sunki nuodėmė. Manau, kad visos mano nuodėmės yra sunkios, tad dažniausiai komunijos einu tik po išpažinties. Kartais net pačias pagundas, ne visišką pritarimą įvardiju kaip nuodėmę. Vis abejoju, ar tai buvo nuodėmė, ar tik pagunda, kuriai dažniausiai priešinuosi. Iš baimės įvardiju kaip nuodėmę. Pažįstu savo ydas, savo dažniausias nuodėmes, žinau esu silpna. Patarkit, ką man daryti šiuo atveju? Kaip pagyti nuo jų?

Kun.Albertas Kasperavičius:  Linkiu ir labai kviečiu atsigręžti į Dievą. Mūsų tikėjimo žinia yra Dievo dovanota išlaisvinimo iš nuodėmių ir mūsų perkeitimo bei išaukštinimo žinia. Tikras nuodėmės atpažinimas ateina ne savyje užsisklendus naršant savo baimes, bet susitikime su Dievu. Jis yra gailestingasis Tėvas, kuris priima ir blogiausią savo vaiką su meile, ir baisiausiam nusikaltėliui Nukryžiuotasis trokšta viską dovanoti ir suteikti dangų. Ši akistata su mylinčiu Dievu ištirpdo baimes, gydo skrupulus, atstato sąžinėje pusiausvyrą. Dievas nori Jus išgydyti iš jūsų skrupulingumo, bet reikia vieno mažo dalyko: Jūs turite Jam tai leisti. Link to jau žengiate teisingus pirmus nedidelius žingsnelius: teisingai įvardijate savo sergančios sąžinės būvį, kad šiuo metu esate varginama skrupulingumo. (Kitas kraštutinumas būtų nejautrios sąžinės žmonės, kurie niekur savyje neįžvelgia nuodėmingumo.) Kad pasveiktumėte, reikia stengtis suformuoti sveiką sąžinę. Sveika sąžinė yra jautri sąžinė, ji yra per vidurį tarp skrupulingumo ir nejautrumo. Jautri sąžinė yra tada, kai žmogus turi gebėjimą atpažinti nuodėmę, skirti sunkią ir lengvą nuodėmes, savo netobulumus priimti ramiai ir leistis Dievo gydomas. Sąžinė turi būti ugdoma, ir mūsų Bažnyčioje jos ugdymui ir skrupulų gydymui labai padeda Atgailos-Susitaikymo sakramento šventimas. Kad jis Jums padėtų, primygtinai prašau susirasti gerą vardą tikinčiųjų tarpe pelniusį kunigą nuodėmklausį ir pilnai pasivesti jo vedimui, paklusti jo nurodymams, nesiblaškyti ir pasitikėti. Kaip rimtai pablogėjus sveikatai mes pasivedame gydytojui ir jo nustatytam gydymui kol išgyjame, taip šiuo metu dera elgtis ir Jums. Pasveiksite, nes jau pradėjote eiti ieškodama pagalbos. Nesustokite. Dievas grąžins Jūsų sąžinei ramybę.

Eugenijus:  Jei dėl žmonos neištikimybės išsiskirsime, ar galėsiu stotį į vienuolyną?

Kun. Simas Maksvytis:  Dėl žmonos neištikimybės ar dėl kitos priežasties išsiskyrus iš esmės yra galimybė stoti į vienuolyną. Bet įstosite ar ne, dar priklausys nuo to, kokie yra išlikę jūsų ankstesni įsipareigojimai. O svarbiausia įstojimas į vienuolyną priklausys nuo to, kiek subrendęs ir pasirengęs esate šitam vienuoliškam pašaukimui. Nes vienuolynas – tai nėra nei prieglauda, nei pabėgimas nuo žmonų neištikimybės, nei rami užuovėja nuo nuovargio, bet brandus apsisprendimas ir Viešpaties dovana konkrečiam žmogui.

Jurgita:  Jei pamečiau krikšto liūdijimą kur vėl galėčiau jį išsimti?

Vyskupijos kurija:  Savo krikšto liūdijimo duplikatą galite gauti bažnyčios, kurioje buvote pakrikštyta raštinėje.

Lina :  Ar vyskupija yra nustačiusi krikštynų, laidotuvių, santuokos sudarymo kainas? Kiek kainuoja tokios "paslaugos"? Taip pat ar privaloma mokėti už Pirmosios Komunijos bei Sutvirtinimo sakramento priėmimą?

Vyskupijos Kurija:  Nuo pačių seniausių laikų buvo įprasta religinių patarnavimų metu dvasininkams bei pačios bažnyčios reikmėms aukoti. Lietuvoje ši auka yra pagrindinis dvasininkų bei kitų bažnyčios tarnų išlaikymo šaltinis. Dalinai iš šių aukų bei įprastų sekmadienio rinkliavų padengiamos ir visos išlaidos, susijusios su bažnytinių pastatų išlaikymu bei pastoracine ir karitatyvine bažnyčios veikla. Būtų idealu, jeigu kiekvienas prašantis dvasinio patarnavimo tikintysis, pats pagal savo išgales ir jautrumą, paaukotų tinkamą auką. Tačiau žinome, kad gyvename žemėje, kur piniginiai klausimai yra ypatingai jautrūs ir sukeliantys daug emocijų. Todėl Kanonų teisės kodeksas bei 2007 m. lapkričio 08 dienos Lietuvos vyskupų konferencijos išleistos normos nustato konkrečius kriterijus dėl aukų dydžio, kurių privalu laikytis visiems Panevėžio vyskupijos dvasininkams. Pateikiu konkrečias normas: - Už 30 dieną po mirties paaukojamas šv. Mišias ir metines auka kunigui neturėtų būti didesnė kaip 70 litų, o už kitas Mišias ne didesnė, kaip 50 litų, tačiau galima paimti ir didesnę auką, jei tokia yra aukotoja valia (žr. kan. 952 §1). Drauge kunigams primenama, kad, atsižvelgiant į aukotojo išgales, negalima primygtinai reikalauti konkrečios aukos. - Draudžiama už laidotuves prašyti daugiau negu 150 Lt (į šią sumą neįeina atlyginimas bažnyčios tarnams). Jei pasiturintieji patys daugiau aukoja, galima priimti tokią auką, kuri yra skiriama. - Jeigu aukotojas nežino, kiek reikia paaukoti, ir dėl šios priežasties aukoja žymiai didesnę auką už nustatytą, tada paaiškinama, koks yra vyskupų sprendimas dėl Mišių stipendijų ir jog galima paaukoti mažiau. - Dėl aukų kitų patarnavimų proga Vyskupų konferencijos normos nekalba, todėl darytina išvada, kad bet kokia paaukota auka yra teisinga bei pakankama ir dvasininkui nedera reikalauti konkretaus dydžio aukos. Tiek Vyskupų Konferencijos normos, tiek Kanonų teisė akcentuoja, kad joks tikintysis dėl savo neturto negali likti be dvasinių patarnavimų. Jeigu dvasininkas atsisakytų suteikti dvasinį patarnavimą dėl to, kad prašantysis negali pakankamai paaukoti, tai toks dvasininkas padarytų labai sunkų nusikaltimą baudžiamą pagal Kanonų teisės kodeksą. Visi parapijose dirbantys dvasininkai privalo savo tikintiesiems šias normas paaiškinti. Bažnyčioje pirmoje vietoje visada akcentuojamas dvasinis patarnavimas tikintiesiems ir jo poveikis žmogaus vidiniam gyvenimui. Auka už suteikiamus patarnavimus yra tik antraeilis priedas. Be to, reikia aiškiai išskirti aukas duodamas kunigams dvasinių patarnavimų proga, nuo aukų aukojamų Šv. Mišių metu ir kitomis progomis. Pirmos skiriamos dvasininkų išlaikymui, o visos kitos parapijos pastatų išlaikymui ir visai kitai parapijinei veiklai finansuoti. Be to reikia užakcentuoti, kad dvasininkai iš jiems aukojamų aukų tam tikromis aplinkybėmis yra įpareigoti dalį gautų aukų perleisti į parapijos kasą arba paremti Vyskupijos kurijos veiklą. Be to klausiama ar privaloma mokėti už Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentus. Už jokius sakramentus Bažnyčioje nėra mokama. Daug kur Pirmos Komunijos ir Sutvirtinimo sakramentų teikimo proga yra prašoma, kad tikintieji prisidėtų savo auka prie parapijos išlaidų tų sakramentų teikimo metu. Tai darant dvasininkai turi atsižvelgti į kiekvieno savo ganomojo galimybes. Kita vertus tikintieji taipogi turi suprasti, kad pagal savo galimybes reikia prisidėti prie parapijos išlaikymo.

Ona:  Ar šiokiadieniais galima prieiti išpažinties?

Vyskupijos Kurija:  Pagal ilgametę Lietuvos Katalikų Bažnyčios praktiką kiekvienoje bažnyčioje prieš visas šv. Mišias taip pat ir ne švenčių dienomis yra klausoma išpažinčių. Tose parapijose, kur tarnystę eina du ar daugiau kunigų, labai dažnai išpažinčių klausoma ir Šv. Mišių metu. Be to, visada yra galimybė asmeniškai kreiptis pas kunigą ir paprašyti išpažinties. Sunku būtų įsivaizduoti atvejį, kad tokiam tikinčiajam kunigas atsakytų prašomo patarnavimo. Panevėžio vyskupijos bažnyčiose pamaldų tvarką rasite adresu: http://panevezys.lcn.lt/dekanatai/parapijos/

Gabrielė:  Kur jūsų puslapyje galima rasti Sutvirtinimo datas Panevėžio Katedroje?

Vyskupijos kurija:  Tai padaryti galima adresu: http://panevezys.lcn.lt/archyvas/naujienos;761

1-10  11-20  21-30  31-40  41-50  51-60  61-70  71-80  81-90  91-100  101-110  111-120  121-130  131-140  141-150  151-160  161-170  171-180  181-190  191-200  201-210  211-220  221-230  231-240  241-250  251-260  261-270  271-279