MEILĖ
(pgl. 1 Kor 13) Eva Zeller

1

Jei peršaukčiau visą pasaulį, 
visus žmonių ir angelų balsus,
bet neturėčiau meilės,
būčiau toks niekas, 
kaip tuščiai barškanti statinė, 
tik tuščiažodžiaučiau, tik triukšmo daug sukelčiau
dėl nieko.

2

Ir jei žinočiau visa, kas žmonijos laukia,
ir net pasiekčiau tolimiausius pasaulio kampelius,
apimčiau visus žmonių reikalus, visas paslaptis,
neapimtas meilės,
tik šaudyčiau pro šalį;
ir visos mano žinios, visos gudrybės  
būtų niekas.

3

Ir jei pergyvenęs savo Damaską,
visuose išbandymuose, visur atrasčiau tiesą,
tikėjimu nugalėčiau visas abejones,
ir vien Dievu pasitikėčiau,
tarsi sėdėdamas Adomo prieglobstyje,
ir jei manyje aukščiau už viską
nebūtų meilė,
neišgelbėtų net kalnus kilnojantis mano tikėjimas,
būčiau niekas.

4

Ir jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu,
ir nežinotų mano kairė, 
ką daro dešinė,
ir degčiau dėl kitų kaip fakelas,
net nė minutės nepraleisčiau veltui,
bet būčiau be meilės,
tai mano paduota alkanam duona pavirstų akmeniu,
o stiklinė vandens ištroškusiam - pamazgomis.

5

Meilė juokinga,
ji per patiestus rūbus joja ant asilo,
ją galima pašiepti, erškėčiais vainikuoti,
pasmerkti mirčiai,
bet ji, net būdama šautuvo angoje,
dar bando apginti viso pasaulio pasmerktą.

6

Ji nepataikauja,
bet išdrįsta sakyti tiesą net galingiausiems;
ji nenusivilia, 
nepasiduoda pagiežai net didžiausiuose išbandymuose;
nepabėga, nesididžiuoja ir nenusimena;
ji prieš nieką negniaužia kumščio,
negina savęs,
tik gaudo į kitus šaudomas kulkas.

7

Ji liūdi dėl neteisybės, 
stoja išnaudojamųjų pusėn.
Todėl pavojinga net gyvybei
su ja susidėti;
ji gali sąmonę sudrumsti
ir sugriauti visus pelningus reikalus.
Ir vengiam mes jos artimumo,
kad tik neprisiliestume tos tunikos be siūlės,
tos ištisai numegztos, -
dėl jos vis metame burtą,
kol triskart užgiedos rytas.

8

Ką su ja daryti?
Meilė neišauginama mėgintuvėlyje, 
darželyje neišugdoma,
bet ir neišnaikinama.
Ji gimė, pasirodė žmonėms,
nuteista, nukryžiuota, palaidota,
išsisklaidė spinduliais po žemę,
ir neišnaikinama - tikras skandalas.

9

Meilė nesiliauna, vis randa plyšius įsiskverbti,
ji pasirodo ten, kur nė nesitikiu,
išveda mane iš pusiausvyros,
rodos kalba man pirmykšte žmonijos kalba.
Ji taip atveria man akis, 
tarsi pats regėjimo nervas.
Ir negi, pamatęs krislą,
aš turiu nemirktelėti?

10

Mes matom joje ne tik aiškiai išspausdintą tekstą,
bet net ir kontekstą,
kuris atsiranda, pranyksta, šviečia.
Ją randam pačiuose pirminiuose elementuose,
kaip lapus griaužiantį vikšrą, kaip į kokoną susisukusią lervą -—
ir ten ją matom.

11

Nes lieka tikėjimas, meilė, viltis - —
tas trejetas.
Gi meilė - silpniausia tos grandinės grandis.
O gal stipriausia?
Nes joje vis nutrūksta velnio ratas.