Voltero malda

Aš nesikreipiu į žmones, bet į Tave, visų pasaulių, 
visų laikų, visų tvarinių Dieve. 

Mes, silpnos būtybės, neišmatuojamoje erdvėje pasiklydę. 
Iš kitų pasaulių neįmanoma mūsų matyti.

Jeigu galima Tavęs ko nors prašyti, Tavęs, kuris viską davei, 
Tavęs, kurio sprendimai nesikeičiantys ir amžini, tai prašau, 
būk gailestingas mūsų klaidose! 
O, kad galėtume išvengti klaidų, kurios daro mus nelaimingus! 
Rankas Tu mums davei ne prievartai, širdį — meilei, 
o mus taip dažnai užlieja neapykanta. 
Padaryk, kad mes viens kitą užstotume ir taip pakeltume 
šio trumpo gyvenimo sunkumus!

Mes skiriamės tik rūbais, kurie dengia mūsų silpną kūną; 
skirtinga mūsų, vienų kitiems nesuprantama kalba; 
skirtingi, vienų kitiems juokingi papročiai; 
skirtingi ir tokie netobuli įstatymai; 
skirtingos ir dažnai tokios beprasmės pažiūros; 
skiriamės tokiomis skirtingomis, tokiomis nevienodomis, 
o Tau tokiomis lygiareikšmėmis pareigomis. 

O, kad tie maži skirtumai tokioje menkoje būtybėje, 
kurią vadina žmogumi, 
netaptų neapykantos ir persekiojimų priežastimi! 

O, kad tie, kurie šviesiausią dieną užsižiebia žvakę, 
Tave šlovindami, neniekintų tų, kurie Tave šlovina be žvakės! 

O, kad tie, kurie apsivelka baltą rūbą, 
skelbdami kaip labai reikia tave ir kiekvieną žmogų mylėti, 
neatstumtų tų, kurie tą patį nori skelbti juodais rūbais!

O, duok visiems suprasti, kad Tau tas pats, 
ar koks mokslininkas senąja kalba meldžiasi, 
ar koks daktaras naująja kalba, 
ar koks vargeta visai be žodžių Tau lenkiasi!

Ir tegu supranta visi žmonės, kad jie Tau lygūs, 
ar tai vargana palaidine apsisiautę, 
ar tai raudonu rūbu pasidabinę, 
ar violetu pasipuošę, ar net purpure paskendę!

Ir kad nesididžiuotų tie, 
kurie turi už kitus daugiau to, ką jie vadina didybe ar turtu: 
ar kokį menką duonos grūdą, ar dulkelę pasaulio turto, 
ar kokio blizgančio metalo skeveldrą. 
Ir kad kiti jiems nepavydėtų!

Tu žinai, kad mes, varganieji, nieko neturime tokio, 
ko galima būtų pavydėti arba kuo galima būtų didžiuotis…

O kad visi žmonės prisimintų, jog jie yra broliai-seserys! 
Mes tada pasibaisėtume, 
kaip žiauriai ir neteisingai pavergiama žmonių dvasia. 
Juk būname pilni pasibaisėjimo ir piktinamės, 
kai mūsų darbo ir prakaito vaisius kas nors išplėšia.

Jeigu kartais karo rykštė ir yra neišvengiama, 
tai, kad nors taikos metu vieni kitų neplaktume 
neapykanta ir nesidraskytume, 
bet kad tą savo trumpą gyvenimo akimirką, Tavo mums duotą, 
panaudotume šlovinti Tavo gerumą tūkstančiais įvairiausių kalbų.