Mano Viešpatie
Karl Werner
MANO VIEŠPATIE,
sunkią ir nepatogią dieną Tu atėjai pas mane ir pašaukei mane.
Juk aš nė per plaukelį nesu geresnis 
už Tavo pasirinktuosius Judą ar Petrą:
kaip dažnai išsiginu Tavęs, išduodu Tave
savo mintimis, kalbomis, darbais!..

Argi nepraeinu kasdien pro artimą taip tarsi Tavęs nepažinčiau?
Kaip dažnai užuot dovanojęs rožes, duodu tik spyglius — 
argi tai ne Tave išduodantis pabučiavimas?
Visa tai, ką turiu daryti, atsakydamas į Tavo meilę, 
man atrodo taip sunku.

Kartais atrodo bijau net ir pirštą Tau paduoti, 
kad Tu nepagriebtum už rankos ir nepritrauktum prie savęs
galutinai, visiškai, visiems laikams.

Štai vedė jie Tave iš teismo tarybos…
Mano Viešpatie,
kaip Tu atrodai!

   Prislėgtas, bet toks tikras savimi,
   sumuštas, bet be kartėlio,
   supančiotas, bet visiškai laisvas,
   kaltinamas, bet pats teisėjų kaltintojas.

Tavo akyse tebėra jėga,
jose spindi Tavo karališka didybė.
Jos žvelgia į mane ir be žodžių sako:

   Nebijok, aš tave išvaduosiu!
   Juk pašaukiau tave — tu mano!

O, kad galėčiau, mano Dieve,
verkti kaip Petras, pažvelgęs Tau į akis,
karčiai verkti
   dėl savęs,
   dėl savo nuodėmių,
   dėl abejingumo,
   dėl aplaidumo,
   dėl nemeilumo.

Ne, ne teismo tarybos nariai Tave atvedė į teismą, 
bet tik mano kaltės.

Aš prašau Tavęs tvirto tikėjimo,
kad galėčiau Tave sekti.

Siauras ir akmenuotas kelias į gyvenimą,
ir dažnai aš krisiu,
kaip Tu, užsidėjęs per sunkų kryžių.
Užkopęs į viršūnę, 
noriu būti nukryžiuotas su Tavimi,
taip kad vieną kartą visiems laikams mirčiau nuodėmei
ir gyvenčiau vien Tau, vien Tavo tiesai.

Tu nebevadini mūsų tarnais, bet draugais,
ir už tuos draugus atiduodi savo gyvenimą.
Duok man tokios meilės, 
kad ir aš gyvenimą atiduočiau už Tavo draugus.