Vienuolijos

Naujojoje bažnytinėje teisėje (nuo 1983 m.) vienuolijos yra vadinamos pašvęstojo gyvenimo institutais, nes jų nariai pasišvenčia gyventi dvasinį-vidinį gyvenimą ir kitus žmones skatina maldos gyvenimui. Be to, vienuolynuose laikomasi evangeliškųjų Viešpaties patarimų: skaistumo, neturto ir klusnumo.

Iki Vatikano II Susirinkimo daugelis vienuolių gyveno kaip atsiskyrėliai, nepalaikydami jokio ryšio su visuomene. O Vatikano II Susirinkimas skatina juos Kristaus pavyzdžiu eiti į žmones, „kad per juos Bažnyčia kasdien vis geriau galėtų tiek tikintiesiems, tiek netikintiesiems parodyti Kristų – tiek kontempliuojantį kalne, tiek skelbiantį minioms Dievo karalystę, tiek gydantį ligonius bei sužeistuosius ir atvedantį į gerą kelią nusidėjėlius, tiek laiminantį vaikus ir visiems darantį gera.

Galiausiai visiems turi būti aišku, kad įsipareigojimas sekti evangeliniais patarimais, nors šitaip atsisakoma neabejotinai didžios vertės gėrybių, tikrajai žmogaus asmens pažangai nekliudo, bet savo prigimtimi labai daug padeda. Jie nemaža prisideda prie širdies skaistinimo ir dvasinės laisvės ugdymo, be paliovos palaiko meilės liepsną ir, svarbiausia, įgalina labiau supanašėti su tuo tobulu skaistumu ir neturto gyvenimu, kurį pasirinko Viešpats Kristus ir priėmė Mergelė Jo Motina. Tai patvirtina daugybės šventųjų vienuolynų steigėjų pavyzdžiai.

Taigi niekas tenemano, kad dėl savo pasišventimo vienuoliai tampa svetimi žmonėms ar nenaudingi žemiškajai bendruomenei...

Todėl Šventasis Sinodas drąsina ir giria vyrus ir moteris, brolius ir seseris, kurie vienuolynuose arba mokyklose ir ligoninėse, arba misijose nuolat ir nuolankiai, būdami ištikimi duotiesiems įžadams, puošia Kristaus Sužadėtinę Bažnyčią ir didžiadvasiškai bei kuo įvairiausiais būdais tarnauja visiems žmonėms (Lumen Gentium, 46).

Vyrų pašvęstojo gyvenimo institutai

Moterų pašvęstojo gyvenimo institutai