Vyskupas emeritas Romualdas Krikščiūnas (1930 07 18 – 1954 09 12 – 1969 12 21 – 2010 11 02)

2010 m. lapkričio mėn. 2 d. savo namuose Kaune mirė bažnytinės teisės daktaras, tituliarinis Amajos vyskupas emeritas Romualdas Krikščiūnas.

Vyskupas buvo gimęs 1931 m. liepos mėn. 18 d. Kaune, nepriklausomos Lietuvos tarnautojų inteligentų šeimoje. Ypač tauria inteligencija pasižymėjo motina. Ji išaugino ir išauklėjo du sūnus ir dukrą.

Romualdas mokėsi Kauno „Saulės“ pradžios mokykloje, Vilniaus Jėzuitų gimnazijoje ir galiausiai penkis metus VII-je (dabar Vaižganto) gimnazijoje Šančiuose. Lygiagrečiai 2 metus mokėsi Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokykloje chorvedybos. Tarnavo mažojoje Šančių bažnyčioje Šv. Mišioms. Mokyklų pasirinkimas rodo Romualdo tėvų apsisprendimą duoti sūnui daugiau tikėjimo ir tėvynės meilės žinių. Tarnaudamas Mišioms, bažnyčioje susipažino su labai darbščiu ir uoliu klebonu.

1950 m. Romualdas įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, pranokdamas kitus kurso draugus savo išprusimu ir išsiauklėjimu. Mokėsi labai gerai, užrašai (tada tik iš jų ir mokėmės) buvo tvarkingi, raudonai pabrauktomis svarbesnėmis vietomis. Grodavo ir giedodavo per Šv. Mišias, kartais vadovaudavo klierikų choreliams. Vadovaujant giedojimo profesoriui kun. Pranciškui Tamulevičiui, Petras Puzaras ir Romualdas Krikščiūnas palaikė seminarijos muzikinį gyvenimą. Pastebėjome, kad be dėstomų dalykų mokėsi ir italų kalbos.

1954 m. rugsėjo 12 d. drauge su dar 16 diakonų Vyskupas Kazimieras Paltarokas pašventino kunigais. Mat tomis dienomis kunigų seminarijai sovietinės valdžios buvo suduotas didelis smūgis, iš 75 klierikų pusė paimti į kariuomenę.

1954 m. spalio 11 d. kun. Romualdas buvo paskirtas Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios vikaru, o 1959 m. gegužės 29 d. laikinu tos pačios bažnyčios klebonu.

Tais pačiais 1959 m. buvo išsiųstas studijuoti į Romą. 1963 m. Romos Popiežiškajame Laterano universitete su pagyrimu apgynė bažnytinės teisės mokslų daktaro disertaciją lotynų kalba „Apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mišrios sudėties Aukščiausiąjį tribunolą“.

1963 m. rugpjūčio 8 d. skiriamas Vilkaviškio vyskupijos kancleriu ir Kunigų seminarijos bažnytinės teisės dėstytoju. 12 metų dėstė bažnytinę teisę.

1969 m. vasario 3 d. skiriamas Kauno Arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos generalvikaru. Tuo metu abiejų Vyskupijų kurijos buvo Kaune.


1969 m. rugsėjo 7 d. Popiežiaus Paulius VI nominuotas Amajo tituliniu Vyskupu. Gruodžio 21 d. Kauno Arkikatedroje bazilikoje vyskupas Juozapas Matulaitis Labukas su Telšių vyskupu Juozapu Pletkumi ir Rygos vyskupu Julianu Vaivodu jį konsekravo vyskupu.

Tą pačią dieną vyskupas Romualdas paskiriamas Kauno Arkivyskupijos ir Vilkaviškio vyskupijos Apaštališkojo administratoriaus augziliaru ir generalvikaru.

1973 m. liepos 6 d. paskirtas Panevėžio Vyskupijos Apaštaliniu administratoriumi. Mirus Kaišiadorių ir Panevėžio vyskupijų valdytojui kan. P. Bakšiui, vysk. R. Krikščiūnas stovėjo prie jo kapo kaip Panevėžio vyskupijos paveldėtojas, tik nedaugelis tai žinojo.

Prisimenant vyskupą Romualdą Krikščiūną reikia atsiminti, kad studijavo Romoje ir tapo vyskupu giliais komunistinės nakties laikais. Nei tarybinė valdžia rėmusi išsiuntimą į Romą, nei Vatikano tam tikri sluoksniai studentu iš sovietinio pasaulio pilnai nepasitikėjo. Nors apgalvodamas pavojus, stengėsi į juos nepakliūti, tačiau vistiek išvažiuojant ir grįžtant buvo kruopščiai tikrinamas, o Romoje pastebėjo, kad nekartą buvo patikrintas ir kambarys kuriame gyveno. Kartą jau dirbant Panevėžyje už tai, kad Vatikano radijuje kartu su vysk. Brizgiu aukojo Šv. Mišias, Maskvoje buvo smulkiai iškratytas.

Mokslas ir nuolatinė įtampa pamažu ardė sveikatą. Tokioje atmosferoje Apaštališkasis administratorius pradėjo savo darbą. Nuotaika prislėgta. Nėra nei kambario, nei kėdės, nei pieštuko. Reikia pradėti nuo nulio. Kurijos turtas, parvežant iš Kaišiadorių, tilpo lengvajame automobilyje dar ir su dviem keleiviais. Vilniaus valdžia nori, kad vyskupas greičiau įsikurtų, Panevėžio valdžia neleidžia namų statyti ir pataria nusipirkti.

Užgriuvo nauji rūpesčiai: kunigų perkėlimai, padėjėjų pasirinkimas, katedros remontas. Vyskupas tankiai važiuodavo į Vilnių su kunigų perkėlimo planais ir kitais sprendimais. Išminties ir supratimo vyskupui pakako. Išvažiuodamas dažniausiai įspėdavo, koks bus atsakymas. Valdžia visada bijojo, kad uolesni ir norintys pakovoti kunigai nebūtų nukelti į gretimas parapijas. Prasidėjo Katedros remontas. Katedra buvo apgailėtinoje padėtyje. Visu tuo vyskupas nuoširdžiai rūpinosi, net finansiškai rėmė.

Tačiau Panevėžio komunistinė valdžia negalėjo suprasti, ar tai galima leisti. Nuolat Panevėžio skundai pasiekdavo Vilnių. Dėl skundų beveik metus katedros bokštas išbuvo pastoliuose. Išvažiuodamas į Vilnių vyskupas dažnai kartodavo: „Pramušiu“. Daug padėjo tuometinis religinių reikalų tarybos įgaliotinis Tumėnas. Jis atvažiuodavo tikrinti skundų, su vyskupu ateidavo į Katedrą, apžiūrėjęs kas daroma pasiūlydavo: „Darykite, aš juos nuraminsiu“ ir važiuodavo pas miesto valdžias. Kartą, kai apskundė, kad užsidarę bažnyčioje iki išnaktų tvarko elektrą, su vyskupu įgaliotinis net užlipo į bažnyčios pastogę ir buvo labai nustebęs, „Kaip jūs nesudegate”. Prasitrynę, seni laidai, supuvusi izoliacija. Jis pasakė: „Būtinai tvarkykite“.

Ypatinga pagarba vyskupas Romualdas pasižymėjo Marijos šventovėms. Kai Starkus Sidabravo bažnyčioje surengė kunigystės atsisakymo spektaklį, buvo bandyta panašų dalyką organizuoti Skiemonyse. Vyskupas su ašaromis akyse pasakė: „Neduosiu išniekinti Marijos šventovės“. Ilgai vedė derybas su religinių reikalų tarybos įgaliotiniu. Jis tikriausiai su tam tikrais organais ir laimėjo.

Vyskupas visą laiką buvo prižiūrimas, kartais reikalingas paramos, bet dėl pažiūrų skirtumo ir gyvenimo aplinkybių jos trūkdavo, seminarijoje buvo susirgęs tuberkulioze, skrandis negamino rūgščių. Tai irgi vargino.

Prisimenant pragarišką sovietinių laikų gyvenimą ir visas aplinkybes, galima suprasti, kodėl palaipsniui sveikata ėmė silpnėti ieškant užsimiršimo ir nusiraminimo. O kai sveikata nusilpo, tai ir kulto įgaliotinio įstaiga suįžūlėjo. Kartą dekanų susirinkime įgaliotinio pavaduotojas Juzėnas atvirai pasakė: „Kai niekas iš kurijos nebeatsiliepia, turėjome ką nors daryti“. Dėl šito „darymo“ vyskupas net apsiverkė. Esant tokioms sąlygoms ir sveikatai, Apaštalinis administratorius vysk. Romualdas Krikščiūnas 1983 m. liepos mėn. 17 d. buvo iš pareigų atleistas. Apsigyveno Kaune, kiek galėjo padėjo Kauno bažnyčiose, o po truputį sveikata vis blogėjo. Panevėžyje liko didelės žymės. Suremontuota Katedra ir jo globoje pastatyta pirmoji bažnytinė salė su patogumais, kuria ir šiandien ne tik parapija, bet ir vyskupija naudojasi.

Pas Viešpatį, eidamas 81-uosius metus, vyskupas Romualdas Krikščiūnas iškeliavo lapkričio 2 d. ryte ir buvo pašarvotas paminklinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje, Kaune. Atsisveikinimas prasidėjo malda už mirusįjį vyskupą Romualdą Krikščiūną prašant Viešpaties gailestingumo laidotuvių Šv. Mišiose. Jų aukoti prie altoriaus Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje atėjo gausi dvasininkų procesija. Šv. Mišioms vadovavo Vilniaus arkivyskupas metropolitas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, koncelebravo Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, Gardino vyskupas Aleksandras Kaškievičius, Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas, Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis, Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, Lietuvos kariuomenės ordinaras vyskupas Gintaras Grušas, Vilniaus vyskupas emeritas Juozas Tunaitis, Kauno arkivyskupijos augziliaras vyskupas Jonas Ivanauskas, taip pat apie 90 kunigų iš įvairių Lietuvos vyskupijų.

Pamokslą pasakė Panevėžio vyskupijos, kurios apaštališkuoju administratoriumi 1973–1983 m. buvo vysk. R. Krikščiūnas, ganytojas J. Kauneckas. Jis priminė labai skaudų Lietuvos Bažnyčiai, itin sudėtingą ir didelių išbandymų ypač kunigams bei vyskupams atnešusį sovietmetį, kuriuo ir buvo pašauktas tarnauti velionis vysk. R. Krikščiūnas. Išsimokslinęs, Vatikano II Susirinkime dalyvavęs ganytojas, pasak pamokslininko, kaip ir kiti to meto dvasininkai, turėjo spręsti skaudžiausią tarnystės dilemą – kaip vykdyti Bažnyčios skiriamą pareigą rūpintis žmonių tikėjimu, jei to daryti nebuvo leidžiama valdžios ir netgi baudžiama. Dėl šio rūpesčio savo ganomaisiais, pasak vysk. J. Kaunecko, šimtai dvasininkų Lietuvoje nuėjo lagerių, kankinimų ir net mirties kelią. Pamoksle raginta dėkoti Dievui už tai, kad ir sunkiais laikais rasdavosi daug Dievui ištikimų kunigų, kurie rinkdavosi šį kelią ir kunigystę ir laikydavo ją vertą savo gyvenimo. Vysk. J. Kauneckas priminė vysk. R. Krikščiūno pirmtako Panevėžio vyskupo Kazimiero Paltaroko mintį „apie vyskupo pareigos kryžių“, visais laikais reikalingą tikinčiųjų maldos ir palaikymo, ragindamas melstis ir už sunkiai, greičiausiai nuo skaudžių išbandymų savo kelyje sirgusį vyskupą Romualdą, ir už visus kunigus bei pašaukimus į kunigystę.

Pasibaigus Eucharistijos liturgijai, laidotuvių maldai vadovavo Kauno arkivyskupas S. Tamkevičius. Visų Šventųjų litaniją giedojusiai gausiai dvasininkų ir tikinčiųjų procesijai karstą su palaikais atlydėjus prie kapo duobės mažosios Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje jautrų atsisveikinimo žodį tarė Vilniaus vyskupas emeritas Juozas Tunaitis.

Tepriglaudžia Gailestingasis Viešpats jį dangaus karalystėje.

Panevėžio vyskupijos kurija
Kauno Paminklinė Kristaus Prisikėlimo parapija